Agnius Tarabilda: „Kiekviena knyga – tam tikra asmeninė patirtis“

  1. Ar pats lengvai prisimintumėte visas knygas, su kuriomis dirbote? Kokio dydžio lentyna susidarytų vien iš knygų Jūsų kurtais viršeliais?

Savo kurtas knygas lengvai prisiminčiau, o knygų, su kuriomis teko dirbti kaip meniniam redaktoriui, prisiminčiau didžiąją dalį. Dirbant leidykloje neretai tenka atgaivinti atmintį, ypač kai kartojami senesni leidiniai. Knygų leidyboje dirbu nuo 1991 m., leidykloje „Alma littera“ – nuo 1996 m. Per tą laiką sukūriau 459 knygų viršelius ir dalį jų apipavidalinau, kelias dešimtis vadovėlių ir mokomosios literatūros leidinių. Būdamas meniniu redaktoriumi, daugiau ar mažiau dirbau maždaug su 1100 knygų.

  1. Papasakokite apie patį kūrybinį procesą – kaip kyla idėjos, ar tariatės su autoriais, jeigu tai lietuvių autorių knygos, ar perskaitote visas knygas nuo pradžios iki galo?

Jei apipavidalinu lietuvių autoriaus knygą ar kuriu jai viršelį, visada perskaitau knygą, čia išimčių nebūna. Šio principo stengiuosi laikytis ir kurdamas viršelius užsienio autorių knygoms. Išimčių gal ir būna, kai nedaug laiko turiu viršeliui sukurti arba knyga labai stora. Tada paskaitau tik dalį knygos. Su lietuvių autoriais būna įvairiai. Kai yra galimybė pirmiausia susitinku su autoriumi, išklausau jo nuomonę, stengiuosi suprasti autoriaus viziją. Tam tikras autoriaus matymas kūrybiniam procesui netrukdo, visada stengiuosi įsiklausyti, juk autorius savo knygai skyrė daug daugiau laiko, negu jai skirsiu aš, o ir kai knyga išeis, autoriaus kelionė su knyga tęsis. Dažniausiai pateikiu 1–5 viršelio variantus.

Idėjos kyla įvairiai. Skaitai, bandai pajusti kūrinio dvasią, nuotaiką ar spalvą, ieškai raktinių žodžių. Kartais skaitydamas tiesiog randi tekste vietų, kur žodžiais nusakytas viršeliui tinkamas vaizdas.

  1. Ar iš visų knygų, su kuriomis dirbote, turite tokią, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių Jums yra brangiausia? Jeigu turite, kokia tai knyga?

Nelygu kaip pažiūrėsi į žodį brangiausia. 1991 m. dirbdamas leidykloje „Muzika“, gavau užsakymą apipavidalinti Lietuvos operos ir baleto teatro jubiliejinę knygą. Ją kūrėme kartu su LNOBT Literatūros skyriaus redaktoriumi Jonu Vytautu Bruveriu. Darbas buvo išskirtinis. Pirmą kartą teko prisiliesti prie Lietuvos teatro, muzikos ir kino archyvinių nuotraukų. Knyga buvo kuriama maždaug metus laiko, bet per tą laiką leidykla bankrutavo. Aš nebuvau pasirašęs su ja sutarties šitai knygai, tad metų darbo finansinė išraiška buvo lygi nuliui. Kadangi knygos maketas jau buvo paruoštas, mudu su V. Bruveriu dar bandėme siūlyti ją kelioms kitoms leidykloms, tarp jų ir leidyklai „Alna littera“ (tuo metu toks buvo leidyklos pavadinimas). Bet tai buvo šios leidyklos kūrimosi pradžia, ir didelio formato knyga su daug spalvotų nuotraukų jiems pasirodė per didelis „kąsnis“. Knyga taip ir nebuvo išleista. Nors finansine prasme man tai buvo brangiausiai kainavusi knyga, pats kūrimo procesas, bendravimas su autoriumi – vienas brangiausių prisiminimų.

1998 m. (leidykloje „Alma littera“ jau dirbau keletą metų) turėjau labai įdomios patirties apipavidalindamas Jüri Talvet vadovėlį „Visuotinės literatūros istorija“. Estiškame leidime buvo nedaug vaizdinės medžiagos. Man atrodė, kad mokytis literatūros istorijos įdomiau būtų siejant autorius su galimais jų atvaizdais ar viena kita jų kūrinių iliustracija. Tuo metu galimybių internete ieškoti vaizdų dar neturėjome, tad teko perversti nemažai knygų ieškant vaizdinės medžiagos. Man tai buvo puiki patirtis, lyg detektyvinis nuotykis, paieškos, dėlionė ir galiausiai bendras vaizdas – knyga.

Bet pasakyti, kuri knyga man brangiausia, turbūt negalėčiau. Čia gal panašu būtų kaip ieškoti atsakymo į klausimą, kuri banga jūroje gražiausia. Kiekviena knyga – tam tikra asmeninė patirtis, ir ta patirtis, nors kaskart skirtinga, man yra brangi.

Galėčiau įvardyti 2016 m. išleistą Ovidijaus „Liūdesio elegijos“. Taip pat 2015–2018 m. išėjusią Nijolės Narmontaitės 4 knygų seriją apie aktorius, režisierius ir…, Kazio Sajos „Noras, kuris dar išsipildys“ (2017 m.), Algirdo Kumžos „Kuksando“ (2018 m.), Algimanto Čekuolio ir kitas knygas.

  1. Ar prisimenate savo pirmąjį sukurtą knygos viršelį?

1991 m. dirbau leidykloje „Muzika“, ir pirmasis šioje leidykloje sukurtas viršelis – F. Bajoro, P. Fledžinsko, J. Juzeliūno leidiniui „Kūriniai valtornoms“. Bet tuo pat metu pradėjau kurti viršelius ir leidyklai „Vaga“. 1991 m. pirmasis viršelis šioje leidykloje – Rolano Barto „Teksto malonumas“. Kuris iš jų buvo ankstesnis, dabar man sunku pasakyti.

  1. Kas yra Jūsų pagrindinis įkvėpimo šaltinis kuriant viršelį knygai?

Noras keistis, kažką nauja atrasti tiek asmenine, tiek profesine prasme. Be abejo, šaltinis yra ir pati knyga, su kuria dirbu, autoriaus sukurtas pasaulis.

  1. Kokios knygos viršeliui idėją generuojate dabar?

Šiuo metu mano pakeleivės yra Noah Gordon knyga „Savi keliai“ ir Knygų klubo „Pegaso“ serijos Jane Austen „Protas ir jausmai“.

  1. Koks yra sudėtingiausias Jūsų darbo etapas?

Jei knygą apipavidalinu pats, ją perskaitau, ir išsyk prasideda kūrybinis procesas: pateikiu viršelių variantus, apie juos diskutuojame leidykloje, atrenkamas tinkamiausias variantas. Jei esu knygos meninis redaktorius, vienas iš sudėtingesnių etapų – rasti knygos dizainerį ar dailininką ir knygos kūrimo metu laikyti 4 kampus: autorius – leidykla – dizaineris – meninis redaktorius. Derinant tuos darbus daug padeda leidinių koordinatorės. Kartais vienas ar kitas kampas tampa aštresnis ir paprastus etapus paverčia sudėtingais.

Vienas iš sudėtingų atvejų – kai tenka dirbti su 3–5 leidiniais vienu metu. Tada tenka nuolat koreguoti darbo laiką bei darbo procesus.

Meninio redaktoriaus darbas nėra susijęs vien su menu, tai ir failų paruošimas spaudai, nuotraukų redagavimas, meninė bei techninė maketų, viršelių patikra ir kai dirbama su knyga, ir kai atiduodama spaudai.

  1. Kiek kūrybinės laisvės turite atlikdamas savo darbą?

Kūrybinė laisvė ir knygos biudžetas – tai dvi medalio pusės. Dažniausiai knygos biudžetas yra iš anksto paskaičiuojamas, tad kūrybinė laisvė egzistuoja, bet ji tarytum įrėminta. Šiuolaikinis dizainas yra kompleksiškas, apima kiekvieną knygos sudedamąją dalį – nuo šrifto iki techninių galimybių atsižvelgiant į individualius knygos ypatumus. Aišku, labai norėčiau, kad tie kūrybinės laisvės rėmai būtų daug platesni.

  1. Kaip pasirenkate knygos dizaino spalvų paletę, ar knygos turinys gali jums tai pasufleruoti?

Vienareikšmiai atsakyti „taip“ negalėčiau. Dažnai būna, kad knygoje aiškiai aprašomos aprangos, plaukų ar kitokių objektų spalvos, metų laikotarpis, ir tie dalykai vaizduojami viršelyje, tokiu atveju kalbame apie teksto pasufleruotą vaizdą. Spalvinei gamai įtakos gali turėti knygoje aprašomas veiksmo laikotarpis, knygos žanras ar sąsajos su anksčiau išėjusiomis to paties žanro knygomis. Spalva – tai nuotaika, emocija, tad skaitydamas knygą dažniausiai ir bandau pajausti, kokią spalvinę emociją perteikia turinys.

  1. Ar galėtumėte įvardinti savo geriausią ir sėkmingiausią sukurtą knygos viršelį?

Deja, ne, neturiu liniuotės geriausiam ir sėkmingiausiam darbui išmatuoti. Man mieli Salman Rushdie „Klounas Šalimaras“ (2007 m.), Egidijaus Zaikausko „Lietuvių žargono žodynėlis“ (2007 m.), Hermann Hesse „Stepių vilkas“ („Pegaso serija, 2014 m.), Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ (2015 m.), Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas „Vartai į abi puses“ (2015 m.), Tommi Kinnunen „Namas Kryžkelėje“ (2015 m.), Anthony Doerr „Neregimoji šviesa“ (2015 m.), Myrto Azina Chronidi „Išbandymas“ (2018 m.) ir kiti kūriniai.

  1. Ar turite knygos viršelio favoritą, kuris sukurtas kito dailininko?

Alfonso Žviliaus viršeliai G. G. Markeso knygų serijai „Apie meilę ir kitus demonus“, „Meilė choleros metu“, „Patriarcho ruduo“, „Šimtas metų vienatvės“. Beje, Lietuvoje turime daug puikių dailininkų ir dizainerių: Sigutė Chlebinskaitė, Jokūbas Jacovskis, Agnė Dautartaitė-Krutulė, Gedas Čiuželis, Tomas Mrazauskas, Deimantė Rybakovienė, Zigmantas Butautis, Arūnas Prelgauskas, Elona Marija Ložytė, Kotryna Šeibokaitė, Gytis Skudžinskas ir daug kitų.

Knyga – lyg deimantas su daug spindinčių briaunų, ir kiekvienas dailininkas, dizaineris, iliustruotojas spindi savaip, tad turėti vienintelį favoritą, manau, beprasmiška.

  1. Ir pabaigai – kokias knygas pats mėgstate skaityti? Jeigu reikėtų vieną knygą rekomenduoti nepažįstamam skaitytojui, kokia tai būtų knyga?

Iš senesnių laikų mano favoritas – Vilhelmo Haufo „Pasakos“. Vėliau dažniausiai rinkdavausi detektyvus, o dabar dažniausiai skaitau tas knygas, kurias pats ir apipavidalinu. Taigi nesirenku, mėgstu ar ne, džiaugiuosi darbe suteikta galimybe skaityti dažnai ir įvairias knygas.

Rekomenduočiau Jaroslavo Melniko „Maša, arba postfašizmas“.