Marius Burokas: „vertėjas yra ir kitų šalių, kitų mokyklų, kitų kalbų poezijos populiarintojas.“

Pokalbis su poetu, vertėju, skaitytoju Mariumi Buroku. Jo išverstas knygas leidžia leidyklos „Baltos lankos“, „Kitos knygos“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Marius taip pat yra įvairių poezijos almanachų sudarytojas.

  1. Kiek mokate kalbų?

Na, tikrai nesu poliglotas, labai gerai moku vos dvi kalbas iš kurių ir verčiu – anglų ir rusų. Galiu skaityti ir suprasti lenkiškai, ukrainietiškai ir baltarusiškai, retkarčiais iš šių kalbų taip pat verčiu. Kažkada mokiausiu vokiečių, ispanų, bet galvoje, deja, liko tik nuotrupos. Vokiečių kalbą vis pasvajoju pasimokyti – tikiuosi, kada nors pasiryšiu.

  1. Ar renkatės knygas vertimams pats, ar pasiūlo leidyklos?

Būna įvairiai, mano kaip vertėjo karjera prasidėjo nuo leidyklos „Kitos knygos“ ir amerikiečių rašytoj0 (vis dar velniškai populiaraus Lietuvoje) Charleso Bukowskio. Jo romaną „Paštas“ man pasiūlė išversti. Taip viskas ir prasidėjo.... Šis romanas (jau perleistas gal 4 kartus) buvo ir pirmoji leidyklos knyga. Iki šiol džiaugiuosi prisidėjęs prie vienos mėgstamiausių leidyklų pradžios...

Tiesą sakant, leidyklų pasiūlymais nesiskundžiu – dažniausiai verčiu man mielus rašytojus: Jamesą Ballardą, Philipą Rothą, Hunterį S. Thompsoną, Alleną Ginsbergą ir pan. Esu ir pats siūlęs įvairių autorių – kartais leidyklos į mano pasiūlymus atsižvelgia, kartais ne. Bet, manau, vertėjas, kaip tam tikrų šalių literatūros ir tam tikrų autorių ar žanrų žinovas gali ir turi leidykloms siūlyti įvairius autorius. Nebūtinai ir pats turiu versti pasiūlytą knygą – jei tuo metu negaliu jos imtis – ją gali versti kitas vertėjas, svarbu, kad ta knyga pasirodytų.

Sunkiau, žinoma, su poezija (nes visiems reikia romanų, romanų, romanų) – poetus ir jų kūrinius renkuosi pats, kai kuriuos iš jų norėčiau siūlyti ir leidykloms, bet kol kas tiek pavienius poetus, tiek antologijas gana sunku išleisti, nors situacija gerėja (pasirodė graikų poezijos antologija, šiemet turėtų pasirodyti Lauryno Katkaus sudaryta ir versta JAV poezijos antologija, o tai pat mano ir Kasparo Pociaus versta Walto Whitmano poezijos rinktinė).

  1. Ar atidžiai atsirenkate tai, ką versite?

Renkuosi pagal elementarius principus: tai, kas gerai parašyta ir tai, ką man pačiam būtų įdomu versti. Renkuosi autorius, kurių kūryba mėgstu, suprantu, renkuosi tuos, kuriuos noriu pristatyti skaitytojui. Tiesą sakant, renkuosi pagal atradimo džiaugsmą, kuriuo ir noriu pasidalinti. Dar renkuosi pagal originalumą ir naujumą – kas nors nauja, gera, negirdėta, autoriai, praplečiantys poezijos ar prozos žanrų ir suvokimo ribas.

  1. Kokios Jūsų išverstos knygos Jums asmeniškai labiausiai mielos ir atrodo pasisekusios?

Hm. Visos jos savotiškai mielos – vien dėl skirtingų sunkumų su kuriais verčiant teko susidoroti ar įdomybių, kurias teko aptikti. Esu išvertęs ne tiek ir daug, palyginus su profesionaliais vertėjais – virš 20 knygų. Labiausiai linksminausi versdamas Philipo Rotho „Portnojaus skundą“ – buvo sunkūs metai, ilga žiema, sirgo vaikai, tad šis vertimas atrodė it koks džiaugsmo šaltinis. Žinoma, negaliu nepaminėti katu su Pauliumi Jevsejevu versto H. P. Lovecrafto prozos rinktinės – versti Lovecraftą buvo sena mano svajonė ir ji pagaliau išsipildė. Iš mielų širdžiai knygų galiu paminėti Jeanette Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisai“, Charleso Bukowskio „Skaitalą“, Jameso G. Ballardo „Avariją“ (nors nepasakyčiau, kad ją buvo malonu versti – tai net fiziškai atstumiantis romanas).

Kai kuriuos vertimus dabar taisyčiau, pavyzdžiui, norėčiau iš naujo, geriau išversti Hunterio S. Thompsono „Baimę ir neapykantą Las Vegase“, bet vertėjai retai gauna šansą ištaisyti savo klaidas ar pagerinti vertimą, nebent perleidžiant. O čia buvo patirties ir lankstumo stoka...

  1. Verčiate ne tik romanus, apsakymus, bet ir poeziją. Kokia, Jūsų manymu, yra poezijos vertimų specifika? Ar kartais neatrodo, jog verčiant eilėraštį tai tarsi kita kalba parašyti naują?

Kaip sakė mano bičiulis, taip pat vertėjas ir poetas Rimas Užgiris, vertimas primena aktoriaus darbą – turi įsikūnyti, suvaidinti kitą autorių, net kažkiek tapti juo, nors dažniausiai tas tapsmas – tavo įsivaizdavimas, koks jis turi būti, tad poezijos vertimas – interpretacija ir improvizacija tam tikruose rėmuose.

Jei verčiu man artimą autorių, dažnai vertimo procesas savo įtampa, greičiu, susikaupimu prilygsta originalaus eilėraščio rašymo procesui. Ir jį lydi tie patys nuotaikos svyravimai: pakylėtumas, o vėliau neviltis, matant ar manant, kad ne viską ir ne visai taip sugebėjai perteikti. Kartu tai ir kruopštus taisymo, derinimo, dėliojimo, skambesio ir ritmo atitaikymo procesas.

Nesinori veltis į ilgas diskusijas, kiek vertimas prilygsta ar neprilygsta originalui, ar iš viso yra prasmė versti poeziją, gal ji neišverčiama. Tai, mano galva, neišsprendžiami ir neatsakomi klausimai.

O vertėjas yra ir tam tikras kitų šalių, kitų mokyklų, kitų kalbų poezijos populiarintojas. Jei jam pavyksta praverti dureles į kitokį matymą, jei skaitytojas ar klausytojas, girdėdamas ar skaitydamas vertimą pajunta eilėraščio poveikį – užduotis daugmaž atlikta.

  1. Kada ir kaip supratote, jog norite versti poeziją?

Na, tokios nušvitimo akimirkos nebuvo ir šv. Jeronimas, vertėjų globėjas, nepasirodė man nei sapnuose, nei tikrovėje. Viskas galbūt nutiko 2002 ar panašiai – tuomet atradau Charleso Bukowskio poeziją, tuomet susipažinau su atvyksiu į vieną iš poezijos festivalių JAV poetu Craigu Czury ir išverčiau jo eilių, o 2002 „Vario burnos“ išleido ir mažą, mano verstos jo poezijos knygelę „Angliavaizdis“ – dabar ji, įtariu, tikra bibliografinė retenybė. Taip po truputį viskas ir pajudėjo.

Dabar turiu apie 120-130 puslapių įvairių JAV, Kanados ir kt. šalių poetų vertimų, gal kada prisiruošiu viską sutvarkyti ir sudaryti rinktinę ar keletą. O kol kas tie puslapiai vis pasipildo vieno ar kito autoriaus tekstu.

  1. Kaip galėtumėte apibūdinti vertimo procesą?

Priklauso nuo to, ką verti – poeziją ar prozą. Romano vertimas – ilgas ir daug laiko užimantis procesas, turi jam skirti kasdien po keletą valandų, o šiais laikais dar spaudžia ir leidyklų terminai, visi nori greitai ir, žinoma, kokybiškai. Romanas – kaip simfonija, turi versdamas galvoje laikyti įvairius pavadinimus, pasikartojimus, stiliaus ir temų nuolat išnyrančius motyvus, didesnį ritminį pasakojimo paveikslą, kurį kartais sunku ir aprėpti.

O apie poeziją jau, manau, atsakiau.

Vertėjas yra dažnai sėslus intravertas, praleidžiantis ilgas valandas palinkęs prie klaviatūros. Po ranka turi būti lentyna su žodynais, neišsenkančios kavos atsargos, šokolado (man bent jau) ir ramybė. Ir galimybė, įstrigus ties kokiu sakiniu, pavaikščioti ratais ir parūkyti (man bent jau). Aš dirbu dažniausiai ne namie, redakcijoje, tad šeima versti netrukdo.

  1. Kokie didžiausi iššūkiai pasitaiko verčiant literatūrą?

Didžiausias iššūkis – perteikti autoriaus stilių. Iššūkis būna ir slengas ar šnekamoji kalba, tarmybės. Kartais tenka versti dalykus, apie kuriuos nutuoki, švelniai tariant, nedaug – apsakymą apie beisbolą, architektūros subtilybes, senovės Romą ir panašiai – tada tenka daug skaityti ir aiškintis.

  1. Kas yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?

Įkvėpimo verčiant ar pačiam rašant? Jei rašant – tai klausimas, kuris neturi aiškaus atsakymo. Juk postūmiu rašyti gali tapti bet kas: mintis, vaizdas, tekstas, fotografija, meno kūrinys, pokalbis ir t.t. Svarbu pagauti tą akimirką ir išplėtoti.

  1. Kokią knygą verčiate šiuo metu?

Šiuo metu kartu su Kasparu Pociumi verčiame amerikiečių literatūros klasiko, poeto Walto Whitmano eiles. „Kitos knygos“ ketina išleisti jo poezijos rinktinę. Whitmanas, žinoma, buvo verstas į lietuvių kalbą – visas jo rinkinys „Žolės lapai“ pasirodė 1956 metais (vertimas – poeto Antano Miškinio).

Mes pamanėme, kad reiktų pabandyti išversti iš naujo, aktualizuoti Whitmano poeziją, juolab, kad šiemet sukanka 200 metų nuo poeto gimimo. Tačiau visų „Žolės lapų“ neversime, atrinkome nemažai Whitmano eilėraščių, juos ir verčiam.

  1. Kokias knygas pats mėgstate skaityti laisvalaikiu? Jeigu reikėtų vieną knygą rekomenduoti nepažįstamam skaitytojui, kokia tai būtų knyga?

Laisvalaikiu skaitau pačiais įvairiausias knygas. Dažnai net kelias iš karto ir keliom kalbom. Pavyzdžiui šiuo metu skaitau puikų Virginijos Cibarauskės romaną „Kai aš buvau malalietka“ – kai kurios romane aprašomos patirtys sutampa. Prieš miegą skaitau labai geros airių rašytojos ir detektyvų autorės Tanos French detektyvinį romaną „Broken Harbour“ – mėgstu gerus detektyvus, o Tanos French romanai puikūs ir gerai parašyti, gaila, tik, į lietuvių kalbą beveik neversti. Iš poezijos pamažėle baigiu skaityti garsaus Velso poeto R. D. Thomas poezijos rinktinę.

Nepažįstamam skaitytojui nedrįsčiau nieko rekomenduoti – paprastai rekomenduoju knygas tik žmonėms, kuriuos pažįstu – dažniausiai iš nuojautos (ir paprastai pataikau). O patarimų skaityti klasiką, Joyce‘ą ar Kafką dalinti nesinori – jų jau pakankamai pridalinta. Na, nebent iš opus magnum rekomenduočiau rečiau skaitomą Hermano Melville‘io „Mobį Diką“.