Pakeliui į 2018 m. Londono knygų mugę: dalyvių įspūdžiai iš vertėjų vasaros mokyklos

2017-08-30

„Vertėjo darbas – vienišas užsiėmimas“ – būtent taip dažnas vertėjas apibūdina savo profesiją, minėdamas ilgas ir vienišas valandas prie kompiuterio, kai neretai tenka galynėtis vos su vienu užsispyrusiu žodžiu... Tačiau liepos pabaigoje aštuonių pradedančių vertėjų iš lietuvių į anglų kalbą grupė išbandė galimybę bendradarbiauti ir kartu narplioti kalbines minkles. 

 
Atrinkti iš 26 kandidatų (pirmą kartą renkama lietuvių grupė sulaukė daugiausia paraiškų!) jie dalyvavo Tarptautinės literatūrinio vertimo ir kūrybinio rašymo vasaros mokyklos dirbtuvėse Noridže (Norwich), Rytų Anglijos universitete. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje šiame prestižiniame universitete įsteigtą kūrybinio rašymo magistro programą baigė tokie rašytojai kaip Ianas McEwanas, Kazuo Ishiguro, Anne Enright, Andrew Milleris, Tracy Chevalier, Trezza Azzopardi, Suzannah Dunn ir kiti. Tradicinėje literatūrinio vertimo vasaros mokykloje taip pat dirbo vokiečių, korėjiečių, bengalų, ispanų kalbų vertėjų grupės, vertėjai dalyvavo kūrybinio rašymo užsiėmimuose, vyko vertėjų susitikimai su leidėjais.
 
Britų literatūros vertimų centro ir Lietuvos kultūros instituto surengtas dirbtuves vedė Bostone (JAV) gyvenanti vertėja, redaktorė ir dėstytoja Jūra Avižienis ir rašytojas Alvydas Šlepikas, grupė vertė jo romano apie skaudžią Rytprusių vilko vaikų istoriją „Mano vardas – Marytė“ ištrauką. 
 
„Lietuvai ruošiantis 2018 m. tarptautinei Londono knygų mugei, kuomet Baltijos šalys prisistatys „Market Focus“ programoje (bus šios antros po Frankfurto pagal svarbą knygų mugės dėmesio centre) darosi akivaizdu, kad britų rinkos susidomėjimas verstine literatūra pamažu auga. Vertėjai yra labai svarbūs šiame procese, tad stengiamės suteikti galimybę tobulėti pradedantiems vertėjams į anglų kalbą. 
 
Vasaros mokykla Noridže – vienas iš žingsnių link šio tikslo. Džiaugiamės, kad bendradarbiavimas su Britų literatūros vertimų centru ir Noridžo rašytojų centru (Writer‘s Centre Norwich) tęsiasi – vertėjai iš lietuvių į anglų kalbą turi galimybę pirmą kartą dalyvauti ir Pradedančiųjų vertėjų mentorystės programoje“, – pasakojo Lietuvos pasiruošimą Londono knygų mugei koordinuojančio Lietuvos kultūros instituto Projektų ir programų skyriaus vadovė Rūta Nanartavičiūtė.

Keiksmažodžiai, senos trobos ir kiti kalbiniai niuansai 
 
J. Avižienis yra vertusi į anglų kalbą Ričardo Gavelio, Lauros Sintijos Černiauskaitės, Giedros Radvilavičiūtės, Regimanto Tamošaičio, Danutės Kalinauskaitės, Rolando Rastausko, Eugenijaus Ališankos, Rasos Aškinytės, kitų šiuolaikinės literatūros kūrėjų ir klasikų (Jono Biliūno, Antano Vienuolio ir kt.) kūrybą. Šiuo metu ji britų leidyklai „Noir Press“ rengia Rasos Aškinytės romano „Lengviausias“ vertimą. 
 
Vertėjų dirbtuvių Noridže vadovė ir mentorė pripažino, kad svarbiausia prieš dirbtuves jai buvo verčiamo teksto ir studentų parinkimas: „Man buvo svarbu rasti tekstą, kuris patiems vertėjams būtų įdomus ir kurį galėtume išdidžiai pristatyti kitiems Vasaros mokyklos dalyviams. Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“ yra ne tik įdomu skaityti, jis skaitytojus supažindina su Lietuvos – ir Europos – istorija.
 
O pradedantiems vertėjams šis tekstas sukelia svarbių vertimo problemų, kurias jie turės vėliau spręsti patys: pavyzdžiui, kaip skaitytojui perteikti rusiškų keiksmažodžių reikšmę, niuansus? Kaip pažymėti dialogą, autoriui nenaudojant tradicinių skyrybos ženklų?“
 
Patyrusios vertėjos ir dėstytojos nuomone, pradedantysis vertėjas turi ne tik puikiai valdyti kalbą, bet ir pats būti geras rašytojas. „Taip pat stengiausi parinkti studentus su įvairiomis gyvenimo patirtimis, nes vertėjui gali prireikti įvairiausių žinių: istorijos, senų trobų architektūros, vaikų psichologijos arba įsivaizduoti, kas yra samagonas“, – vardijo J. Avižienis.
 
Skirtingais keliais 
 
Į lietuvių-anglų vertimo dirbtuves Noridže iš tiesų susirinko skirtingų profesinių ir gyvenimiškų patirčių žmonės. Šiuo metu Europos Komisijoje Liuksemburge vertėju dirbantis velsietis Johnas Evansas jau 17 metų verčia teisinius, administracinius ir techninius dokumentus iš prancūzų, ispanų, portugalų, taip pat lenkų ir lietuvių kalbų, tačiau niekada nėra dirbęs su literatūriniu tekstu. „Kadangi pats esu kilęs iš Velso, suvokiu, kaip mažų šalių literatūrai yra svarbu pasiekti didesnį skaitytojų ratą. Moku lietuvių kalbą, todėl jaučiu tam tikrą atsakomybę prieš ją ir norėčiau padėti daugiau žmonių susipažinti su Lietuva ir jos kultūra“, – savo motyvaciją dalyvauti dirbtuvėse paaiškino J. Evansas.
 
Diplomatas, teisininkas (2001-2003 m. ­ – JK ambasadorius Lietuvoje), šiuo metu vadovaujantis Politikos ir diplomatinių studijų centrui bei mokantis rusų, prancūzų, vokiečių, bulgarų, lietuvių ir gruzinų kalbų Jeremy Hillas taip pat nėra vertęs grožinių tekstų. „Man labai patinka skaityti lietuviškai ir pamaniau, kad būtų įdomu ir vertinga vystyti literatūrinio vertimo įgūdžius. Man taip pat svarbu lietuvių literatūros sklaida Jungtinėje Karalystėje, o vertimas – jos kertinis akmuo“, – teigė J. Hillas. 
 
Londone gyvenanti Agnė Bagočiūtė sužinojo apie tarptautinę literatūrinio vertimo vasaros mokyklą Noridže iš Londono universitetinio koledžo Slavų kalbų ir Rytų Europos studijų mokyklos, kur ji dėsto lietuvių kalbą, administracijos.
 
Nutraukusi lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete ir atvykusi į Londoną, ji įstojo į Tibetiečių kalbos ir religijų studijų programą Londono universiteto Orientalistinių ir Afrikos studijų mokykloje, taip pat studijavo psichologiją ir sociologiją. „Grožinės literatūros vertimo patirties neturiu, tačiau teko nemažai dirbti su budistinės filosofijos ir Tibeto istorinių tekstų vertimais iš senosios tibetiečių į anglų kalbą“, – pasakojo A. Bagočiūtė. 
 
Šiuo metu Vilniaus universitete anglų kalbos lingvistikos magistro programoje studijuojanti Kotryna Garanašvili jau yra vertusi kitų autorių ir savo pačios kūrinius į anglų kalbą. „Literatūrinis vertimas yra labai specifinis ir įdomus – kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tai atskira kūrybinio rašymo forma“, – pastebėjo Kotryna.
 
JAV gyvenančio vertėjo, politologo, diplomato ir aktoriaus Dariaus Sužiedėlio nepavadintum pradedančiuoju vertėju, tačiau ir jis nusprendė pasinaudoti unikalia proga tobulinti profesinius įgūdžius ir vasaros mokyklos metu bendrauti su čia susirinkusių vertėjų bendruomene. „Esu į anglų kalbą išvertęs keleto lietuvių literatūros kurinių ištraukas, bet pagrindinis mano vertėjavimo darbas pastaraisiais metais yra lietuvių kultūros ir istorijos srityse, padedant įvairioms Lietuvos institucijoms pristatyti savo publikacijas ir veiklą angliškai kalbančiam pasauliui“, – savo darbo patirtį pristatė D. Sužiedėlis.
 
Vertėjai toliau bendradarbiaus 
 
Pasakodama apie darbo procesą, vertėjų mentorė J. Avižienis pabrėžė, kad jai buvo svarbiausia paskatinti grupės bendradarbiavimą, kuris padėtų suformuluoti klausimus ir ieškoti atsakymų. 
 
„Sukūrėme grupelę, kuri galės bendradarbiauti toliau. Viena mūsų dalyvė jau padarė mums internetinę svetainę, kurioje galėsime vienas kitam patarti, pasiūlyti – ar žodžio reikšmę, ar tinkamesnę frazę, ar net tekstą, kurį verta būtų išversti“, – džiaugėsi J. Avižienis.
 
„Vertėjo darbas yra labai vienišas. Valandų valandas sėdi prie kompiuterio ieškodamas vieno žodžio reikšmės ar atitikmens... Bet koks džiaugsmas apima, kai surandi tą puikiąją frazę! Dar, lietuvių kalboje priimtina rašyti ilgus, poetiškus sakinius, kurie po daugelių valandų išversti į anglų kalbą kartais... nieko nereiškia. Anglų kalbai labiau būdingi trumpi sakiniai, paprastos frazės. Dažnai tenka sakinius skaldyti, paprastinti, tuomet pasikeičia prasmė… Kadangi lietuvių literatūra mažai žinoma, tai labai svarbus vertėjų darbas, bet todėl ir labai sunkus. Reikia leidėjus ir skaitytojus įtikinti, kad šios mažos šalies literatūra kažkuo svarbi“, – vertėjų darbo specifika dalijosi J. Avižienis.
 
„Maniau, kad didžiausias dirbtuvių iššūkis bus aštuoniems vertėjams susitarti dėl bendro sprendimo ir galutinio teksto varianto, bet iš tiesų mums labai gerai sekėsi dirbti kartu. Manau, kad tokie renginiai suteikia puikią galimybę vystyti kūrybiškumą per bendradarbiavimą“, – pastebėjo J. Evansas. 
 
Kolegoms pritarė ir A. Bagočiūtė: „Turėjome tikrai fantastišką komandą, puikiai vedamą Jūros Avižienis. Nors dienotvarkė buvo intensyvi ir kilo komandinio darbo iššūkių, ieškant sutarimo dėl galutinio vertimo varianto, visada jautėsi nuostabi bendradarbiavimo dvasia. Mums labai pasisekė, kad dirbtuvėse dalyvavęs ištraukos autorius Alvydas Šlepikas davė laisvę dirbti su tekstu, nekontroliavo proceso.
 
Pats vertimas buvo labai įdomus ir leido daug išmokti iš kitų dalyvių, kurie turėjo visiškai skirtingas patirtis ir požiūrį į vertimą ir kalbą apskritai. Vienas iš naudingiausių dalykų dirbtuvėse yra susitikimas su kitais vertėjais iš įvairiausių šalių ir kultūrų. Vieni jau dirba šį darbą ilgus metus, kiti neseniai, o dar kitiems šios dirbtuvės yra pati pradžia. Buvo puiku pasidalyti patirtimis ir įgauti daugiau pasitikėjimo savimi, taip pat sutikti tiek daug įdomių žmonių, kurie, galima sakyti, nepriklauso vienai kultūrai, bet gyvena „tarpkultūriniame būvyje“. Kaip emigrantei, kuri gyvena tarp mažiausiai dviejų šalių ir kultūrų, tai buvo tarsi savotiškas savo genties atradimas“, – džiaugėsi Agnė.
 
Darbas grupėje paliko didžiausią įspūdį ir K. Garanašvili: „Nuostabi vadovė diktavo energingą ir produktyvų darbo ritmą. Visi dalyviai buvo labai šaunūs, kiekvienas turėjo savitą patirtį, ir buvo nenusakomai įdomu diskutuoti apie Alvydo Šlepiko kūrinį, tam tikrus kūrinio elementus, kurie kiekvienam suskambėdavo vis kitaip“, – pasakojo pradedanti vertėja.
 
Kaip vienas didžiausių iššūkių jai įsiminė dilema, kaip į anglų kalbą perkelti tokius žodžius kaip stribas, samanė, priemenė, kad jie tekste būtų aiškūs ir sklandūs, bet kartu išsaugotų lietuvišką reikšmių savitumą. „Arba, pavyzdžiui, žodis vežti ir įvairios jo formos Lietuvos kultūroje turi tam tikrą neigiamą krūvį, asociaciją su trėmimais į Sibirą. Nėra taip paprasta tai perteikti angliškai, tai reikalauja kūrybiškumo“, – darbo specifika dalijosi K. Garanašvili. 
 
J. Hillui taip pat paliko įspūdį pastangos išlaikyti balansą tarp būtinybės tiksliai atspindėti originalą ir padaryti taip, kad jis skambėtų natūraliai perkeltas į anglų kalbą. „Man kaip anglakalbiui didžiausias iššūkis buvo iki galo suprasti lietuvių šnekamosios kalbos išsireiškimus, suvokti knygos herojų kalbos pustonius. Aš labai mėgstu ieškoti tinkamiausio angliško skambesio lietuviškai frazei, kad ji būtų skaitoma natūraliai ir išsaugotų gyvybingumą ir spalvą“, – teigė vertėjo amatą bandantis diplomatas.
 
D. Sužiedėlis įvertino ne tik vertingą ir kūrybišką darbą su tekstu bei dalijimąsi patirtimi ir žiniomis su kitais vertėjais iš lietuvių kalbos, bet ir galimybę užmegzti ryšius Rytų Anglijos universitete susirinkusioje vertėjų bendruomenėje: „Be profesinių pažinčių, gavome ir konkrečių patarimų, pavyzdžiui, kaip efektyviai bendrauti su potencialiais leidėjais. Per labai trumpą laiką pasisėmiau daug naujų žinių ir minčių – o tai, be abejonės, teigiamai atsilieps mano darbuose ateityje. Manau, kad daugeliui žmonių, kurie dirba su kūryba ir vertimu, yra vadinamieji freelanceriai, susiduria su sunkumais, kuomet reikia savo darbą ar kūrybą pateikti pasauliui, ieškoti paramos ir publikos. Todėl dirbtuvių pastangos vertėjus suvesti su leidėjais buvo tikrai naudingos. Manau, kad ateityje tokie labai dalykiški seminarai turėtų vykti dažniau“, – svarstė vertėjas.

Pasaulis turi „skaityti“ Lietuvą! 
 
Pasak J. Avižienis, ir JAV, ir Vakarų Europos skaitytojai nedaug ką žino apie Lietuvą (ir Centrinę bei Rytų Europą apskritai), jos rašytojus.
 
„Vis dėlto manau, kad viskas priklauso ne nuo regiono, o nuo tekstų ir rašytojų: kai atsiranda geri tekstai, skaitytojai pradeda domėtis. Vertėjų vasaros mokyklos renginiuose dalyvavusi vokiečių rašytoja Esthera Kinsky man labai išgyrė Antano Škėmos „Baltą drobulę“, kuri neseniai išversta į vokiečių kalbą (2017 m. Leipcigo knygų mugei knygą išvertė Claudia Sinnig, išleido „Guggolz Verlag“, vertimą rėmė Lietuvos kultūros institutas – aut. past.). Supratau, kad per šį romaną rašytoja susidomėjo Lietuva, ji domėsis ir kitais vertimais“, – džiaugėsi J. Avižienis. 
 
J. Avižienis įsitikinimu, Lietuvos literatūra turi daug ką pasakyti pasauliui: „Mūsų tekstai ir jų tematika – įvairūs. Skaitytojai gali susipažindinti su gyvenimu Europos pakraštyje, sužinoti apie sovietmetį ir jo likusias žaizdas, apie kaimą (ir jo nostalgiją), apie emigraciją, apie baltus ir dar daugybę dalykų. Mano nuomone, reikia versti tai, kas unikalu lietuvių istorijoje ir patirtyje, kuo lietuviai skiriasi nuo kitų europiečių“, – teigė vertėja.
 
 

Lietuvos leidėjų asociacija

Vokiečių g. 18A, LT 01130, Vilnius
Tel.: +370 6 707 6093
El. paštas: info@lla.lt
www.lla.lt

LLA Nariai