Jūratė Čerškutė: Lietuvių prozos 2016-ieji – tendencijos, žvilgsniai, receptėlis

2017-03-31

Kada prasideda lietuvių literatūros nauji metai? Ar tada, kai verčiasi kalendoriai ir spausdinamose knygose bei bibliografiniuose aprašuose vienerius metus pakeičia kiti? Ne, nauji literatūros metai prasideda kuomet atsiskaitoma, kiek tai įmanoma, su pernykščiais – jie aptariami, įvertinami ir sėkmingai palydimi literatūros istorijos archyvan. 

Pradžios žvilgsnis 

Literatūros ir knygų žmonės – autoriai, leidėjai, kritikai, skaitytojai – na, didžioji dauguma jų, veikiausiai atsakys, kad tikrieji nauji metai prasideda po vasario pabaigoje vykstančios Vilniaus knygų mugės, kurioje atsisveikinama su oficialiai jau praėjusiais metais, apdovanojant akcijos „Metų knygos rinkimai“ laureatus, įteikiant Jurgos Ivanauskaitės premiją ir paskelbiant kūrybiškiausią praėjusių metų knygą. Dėsninga ir tai, kad literatūros mėnraštyje „Metai“ lietuvių literatūros metinės apžvalgos ir vertinimai pasirodo ne paskutinįjį kalendorinių metų mėnesį, o naujų metų ketvirtajame, balandžio, numeryje. Ir vėlgi, tai nemenkai susiję tiek su kūrybiškiausių knygų dvyliktuku, tiek su metų knygos laureatų skelbimu (prieš pat knygų mugę). 

Tad anglakalbės kultūros ir žiniasklaidos tradicija vertinti ir dėlioti metų derlių į lentynas paskutinįjį kalendorinį mėnesį (taip, beje, buvo suplanuotas ir šis tekstas, turėjęs pasirodyti paskutinėmis gruodžio – pirmomis sausio dienomis) Lietuvoje neįsigyvendina dėl literatūrinio gyvenimo specifikos. Pastaroji lemia ir kitą savybę – apžvalgų arba tendencijų (į)vertinimo, o ne prognozavimo pobūdį. Kiek teko kukliai pažvalgyti, svarbiausi užsieniniai literatūriniai žurnalai ir knygų rubrikos stambiausiuose žiniasklaidos portaluose didžiausią dėmesį skiria ne metų literatūros apžvalgoms ir tendencijų rikiavimams, o metų knygų anonsavimui – būtent tokie literatūrines madas, kryptis ir judėjimus numatantys tekstai pasirodo metų pradžioje, kuriuose skaitytojams suminimi didieji metų lūkesčiai – kokių autorių knygų kokiomis temomis laukti ir kokios tendencijos žybtelės ryškiausiai. O besibaigiant metams skelbiami visi įmanomi geriausių / įdomiausių / labiausiai patikusių / nustebinusių knygų sąrašai, kuriuos formuoja kritikai, autoriai ir rašytojai. 

Kodėl Lietuvoje veik nėra tokių naujametinių knygų prognozių? Tikėtina dėl to, kad toks jau tas mažas mūsų literatūros pasaulis, kuriame veik niekas literatūros kritikams nepateikia metinių lietuvių autorių leidinių plano, ką jau ten apie užsienyje įprastą, o Lietuvoje nesamą signalinių egzempliorių madą (pavyzdžiui, Amerikos kritikai savo tekstuose ir socialinių tinklų paskyrose jau dabar reklamuoja knygas, kurios pasirodys 2018 metais). Išskyrus, žinoma, leidyklą „Tyto alba“, kuri kiekvieną rugsėjį organizuoja metų esamų ir būsimų lietuvių autorių knygų pristatymą. Kita vertus, planai linkę keistis, tad gal ir tas prognozavimas būtų it koks piešimas, kaip sakoma, šakėmis ant vandens. 

Man nauji knygų metai prasideda, o senieji baigiasi keliais etapais: visų pirma, kai drauge su kolegomis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkais, vasario pradžioje išrenkame kūrybiškiausių praėjusių metų knygų dvyliktuką (sausis būna kupinas nepertraukiamo ir intensyvaus teoriškai jau pasibaigusiais metais išleistų knygų skaitymo); visų antra, kai pagaliau prisėdu ir parašau praėjusius literatūros metus apžvelgiančius ir vertinančius tekstus, kurie kaipsyk ir rašomi kovo mėnesį, atsigavus po Vilniaus knygų mugės, apmąsčius ten išgirstas nuomones, prisiminus diskusijas, leidus mintyse susigulėti skaitymo įspūdžiams ir atsirasti tam tikrai laiko distancijai. Tad taip, tokios apžvalgos, kurią dabar ir skaitote, rašymas yra galutinis perėjimas į jau tikrai naujus metus ir jų knygas. 

Tendencijų žvilgsnis 

Taigi, 2016-ieji lietuvių prozos metai – kokie jie? Lengvu pagalvojimu – tokie, kaip ir visuomet: ir geri, ir blogi (priklauso nuo vertinančiojo pozicijos ir skaitymo patirties), įprasti, kupini įvairiausių – ir lauktų, ir netikėtų – knygų. Kiek atsitraukus nuo prozos, ir pažiūrėjus į visą pernykštę lietuvių grožinę literatūrą, statistika, pagal Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pateikiamą valstybinės bibliografijos informaciją, būtų tokia: 383 knygos, įskaitant ir kūrybos almanachus, ir mažų provincijos leidyklų išleistus poezijos rinkinius. Pažvalgius didžiųjų leidyklų pernykštes lietuvių autorių prozos knygas, skaičius toks: 28. Iš jų išskyrus tas, kurios man asmeniškai paliko įvairiausių įspūdžių, jų suskaičiuoju iki 10 (o šiaip, iki 5, jei apie pačias pačiausias). 

Tai čia apie skaičius, o dabar apie tendencijas. Kūrybiškiausio knygų dvyliktuko formavimo posėdyje buvo išskirtos tokios praėjusių metų lietuvių prozos tendencijos: istorinio romano suklestėjimas; esė pokyčiai – viena vertus, tarsi susilpnėjusi, kita vertus, pagaliau tolstanti nuo beletristikos ir tampanti tikra kultūrine esė; regioniškumo ir tarmės aspektas.

Žinoma, tendencijų ryškinimas remiantis vos vienerių metų knygomis yra rizikingas dalykas, juoba kad neretai tos „tendencijos“ randasi vos iš dviejų-trijų knygų ir po metų jau būna sėkmingai pasibaigusios (taip buvo kadaise su vadinamosiomis „ofisų parodijomis“, kurioms, beje, šiemet puikiausiai atstovautų Andrės Eivaitės romanas „Valstybės tarnautojos dienoraštis“). Kita vertus, o ką daryti, kai mūsų literatūra nėra didelė, nors įvairiausios kokybės tekstų ir gausi? Veikiausiai, skaičiuoti geras knygas, kurių šiemet, kaip ir kasmet, nėra tiek daug, lygiai kaip ir tiek mažai. 

Galvojant ne apie tendencijas, o apie tai, kas labiausiai įsiminė, tenka konstatuoti, kad man praėję 2016-ieji – laukimų pildymosi metai. Tas seniai žinotas ir lauktas knygas išleido Sigitas Parulskis, Kęstutis Navakas, Tomas Vaiseta ir Rimantas Kmita. Kristina Sabaliauskaitė ketvirtąja dalimi užbaigė bene skaitomiausią pastarojo dešimtmečio lietuvių romanų ciklą „Silva rerum“. Taigi, 2016-ieji man kaip niekada yra autorių ir autorinių – liudijančių aiškiai atpažįstamą kūrėjo braižą – knygų metai. 

Istorinio romano fejerverkas 

2016-ieji gali būti vadinami ir istorinio romano iššovimo metais, nors šitos tendencijos ištakos buvo stebimos jau kelerius metus. Per praėjusius metus du populiariuosius istorinius romanus – „Magdalė, smuklės merga“ ir „Imperatoriaus meilužė“ parašė Gina Viliūnė. Antrąjį istorinį romaną „Bronislovas ir imperatorius“ parašė Regimantas Dima. Rasa Aškinytė savo ketvirtuoju romanu „Glesum“ savotiškai atsigręžė į savo „šaknis“, t.y. istorikės išsilavinimą, ir sukūrė kūrybišką romaną apie aisčių genčių gyvenimą II-III a. Tačiau, mano manymu, svarbiausiu metų istoriniu romanu tampa ir išlieka – K. Sabaliauskaitės „Silva rerum IV“, ne tik jungiantis vadinamąsias elitinę ir populiariąją literatūras, bet ir baigiantis, galutinai įprasminantis visą autorės sumanytą didžiąją Vilniaus sagą. 

Esama nuomonės, kad kaipsyk „Silva rerum“ ir jo skaitomumas paskatino pastarųjų metų istorinio romano suklestėjimą. Žinoma, esama ir pastarajai nepritariančios nuomonės. Tačiau, kad ir kaip būtų, pastarojo dešimtmečio lietuvių prozos kontekste „Silva rerum“ romanai vaidina nemenką vaidmenį, kurių svarbiausias, mano manymu, skaitytojo sugrąžinimas į lietuvių literatūrą ir prie LDK istorijos (nuoširdžiai sakau, kad nežinau kito tokio taip gausiai įvairiausių profesijų žmonių pastaraisiais metais skaityto lietuviško romano, kurį, tiesa, dabar kiek vejasi Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“). 

Paisant paties bendriausio istorinio romano apibrėžimo – tai romanas, kurio veiksmo vieta ir laikas yra konkretus istorinis periodas, kurį vaizduojant siekiama perteikti to laikotarpio dvasią, papročius, elgsenos būdus ir socialines normas, išlaikant atidą realistinėms laikmečio detalėms ir ištikimybę istoriniams faktams – K.Sabaliauskaitės romanai iš kitų pernykščių istorinių romanų ir išsiskiria savo ištikimybe istoriniams faktams. Tą ne kartą ir ne viename interviu yra akcentavusi ir pati autorė, ryškindama savo mokslininkės įsipareigojimą tikrinti faktus. Galiausiai, tas justi ir iš jos romanų, ypač pastarųjų dviejų, kupinų vietomis veik enciklopediškai tikslių ir preciziškų aprašymų. 

Jeigu jau apie faktus, tai veikiausiai daugiausia diskusijų iš minėtų knygų gali kelti Ginos Viliūnės romanas „Imperatoriaus meilužė“, kurį kurdama autorė pasirenka savąją interpretaciją – ar išties Sofija Tyzenhauzaitė turėjo meilės romaną su Rusijos caru Aleksandru I, ar ne. Apskritai praėjusių metų G. Viliūnės istoriniai romanai liudija, kad atsitraukusi nuo kiek trilerinės, a la „da vinčio kodo“ schemos, ir įkurdinusi savo veikėjus tik tame praėjusiame istoriniame laike, ji suka link vadinamosios kostiuminės dramos arba istorinių meilės romanų. 

Ne kartą, t.y. per visus du Rasos Aškinytės romano „Glesum“ pristatymus esu sakiusi, kad, mano manymu, tai geriausias iki šiol parašytas R.Aškinytės romanas. Tačiau ar jis istorinis? Nors veik didžioji dalis istoriniam romanui būtinų savybių tarsi ir išpildyta, bet dėl sunkiau patikrinamos faktų tikrybės, taupios pasakojimo formos ir stiliaus, man „Glesum“ norisi vadinti poetine istorine interpretacija. Beje, istorinių interpretacijų literatūroje niekada nestinga, bet šiemet jos visos itin pastebimos, nes juk istoriniu romanu, jo savotišku variantu galima vadinti ir Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ (veiksmas vyksta gariūnmečiu, 1993-1995), labai netolimų istorinių įvykių (2014-ųjų Ukrainos Maidanas) refleksijų nestinga ir Tomo Vaisetos romane „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“. 

Bandant numanyti, ar 2017 metais tęsis ši istorinių romanų populiarėjimo tendencija, tereikia apsižvalgyti: vasarį pasirodęs penktasis Undinės Radzevičiūtės romanas „Kraujas mėlynas“, pasakojantis lietuvių literatūroje retai sutinkamą Livonijos ordino istoriją, užtikrintai perima istorinio romano / istorinės interpretacijos ir vaizduotės estafetę. (Ją išlaikyti, atrodo, padės ir istorinių inkliuzų netrūkstantys Akvilinos Cicėnaitės „Tylos istorija“ ir Vaivos Rykštaitės „Trisdešimt“.) Tad galvoti apie istorinius romanus ir jų suklestėjimą, akivaizdu, reikės dar ne kartą. O kol kas – klausimas pamąstymui apie jų dabartinį suklestėjimą: ar buvome pernelyg užsiėmę dabartimi, jos kūrimu ir refleksijomis, literatūros funkcijų ir misijos apmąstymu, kad pagaliau radome laiko istorijai apskritai, ir ypač – populiariajam istoriniam romanui? 

Nutrūkimai nuo istorijos 

Šią mažą knygų kryptį dar galima vadinti Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų romanai: Sigito Parulskio „Nutylėtų lelijų miestas“ ir Kęstučio Navako „Vyno kopija“. Tad pirmiausia apie pastarąją, kurios veiksmas ir laikas yra velniai žino, kur ir kada, prisimenant vieną vienos prityrusios skaitytojos repliką: apie ką, žmogau, tu kliedi? O literatūriškai ir kultūriškai kliedėti, atsiprašau, nutrūkti nuo istorijos, laiko, erdvės, linijinių ir kitokių pasakojimo taisyklių bei savybių K.Navakas tikrai moka. 

Visi, apsilankantys jo namuose facebooke, matė ir žinojo, kad autorius rašo romaną, tad intrigos tikrai būta. Pirmasis K.Navako romanas gali būti ir apie nieką (kaip daug kam atrodo), ir apie viską, bet viena akivaizdu – gebėjimo rašyti, suaudžiant buitį su metafizika, mirtį su gyvenimu, Kauną su Paryžiumi, Baudelaire'ą su visais kitais, o K. su grafu Pti iš Navako neatimsi. „Vyno kopija“ mane nustebino savo formomis, užmojais, kūrybiškumu, visų žanrų ir menų šlovinimais, visais žaidimais gražiais paviršiais ir turiniais, visomis citatomis bei kopijomis. Taip, man regis, tai nuo visų literatūrinių konvencijų nutrūkęs ir sykiu jas visas demonstruojantis, o ir demaskuojantis gyvenimo visais (ne)-(pa)-sąmonių lygiais šlovinimas, o sykiu ir savotiškas, navakiškas Kauno splino variantas. 

Sigito Parulskio šeštasis romanas „Nutylėtų lelijų miestas“ kūrybiškumą demonstruoja koncepcijos ir formos lygmenyje, keistai prisirišdamas prie pasakojamos istorijos – tai dvisrautis, praeities ir dabarties linijas turintis romanas, kurį skaityti negali ir neturi būti lengva ir paprasta. Pati aš jį skaičiau mažiausiai tris kartus ir nuomonės apie šį romaną, kaip esu išdėsčiusi jo recenzijoje, nemenkai kito. Įdomu tai, kad kiek teko girdėti atsiliepimų, jie visi buvo apie antrąją, praeities, pasakojimo, tėvo ir sūnaus istorijos liniją, kuri ir yra šios knygos stiprybė, nes joje atpažįstamas visų mėgstamas ir pasiilgtas Parulskis – ir poetas, ir ankstyvasis prozininkas, iš „Nuogi drabužiai“ ir „Trys sekundės dangaus“. Nepriklausau S.Parulskio kartai, bet iš jos girdėjau, ir ne kartą, kad romano praeities dalis liudija visos kartos balsą, kurį toji karta taip ryškiai atpažįsta. Ir galbūt dėl to atmeta pirmąją dalį, kupiną pagyvenusio vyro pagundų, nemotyvuoto kūniškumo ir keistų pertrūkių? Man atrodo, kad „Nutylėtų lelijų miestas“ – tai ir tas kartos balsas su praeities ir poezijos aidais, o kartu ir vėlyvesnis, nuo poetikos į siužeto konstravimą atsitraukęs, ir tikrai ne visų mėgstamas S.Parulskis. Kitaip tariant, tipiška: Parulskis being Parulskis.

Debiutiniai romanai 

Nepaisant jau čia suminėtų tendencijų, reiškinių ir knygų, įdomiausi dalykai, mano manymu, vyko debiutinių romanų erdvėje: Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“ ir Tomas Vaiseta „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“. Tai bene ir bus man asmeniškai ryškiausi praėjusių metų romanai, pirmiausia ateinantys į galvą, užklupus klausimui, kas toje lietuvių prozoje pernai buvo gero? Abu šie tekstai nemenkai susiję su lūkesčio horizontais – abiejų lūkuriavau, tiesa, su skirtingo masto viltimis. 

Pastebėtina ir tai, kad abu autoriai demonstruoja kiek kitokias nei buvo įprasta, ir todėl kiek naujas rašytojo laikysenas literatūros lauke, ir ne tik dėl to, kad abu yra tyrėjai ir puikūs mokslininkai. R.Kmita, jeigu paisysime esamų nuomonių, dalį savo žinomumo susikūrė facebooke. Ir šiame fakte, žinoma, teisybės esama. Autorius maloniai virtualiai bendrauja su skaitytojais, kurie, kaip įtariu, nevengia ir privačiai išpažinti „Pietinia kronikų” skaitymo malonumų. R.Kmita žavingai pokštauja, vis dažniau net ir viešuose interviu pereidamas į šiaulietišką tarmę ir lengvą atsainumą, tarsi žaisdamas tapatybėmis: ir autoriaus Rimano Kmitos, ir romano veikėjo Rimanta Kmitas. Todėl nenuostabu, kad ir atsiimdamas Jurgos Ivanauskaitės premiją, R. Kmita kalbėjo romano kalbike ir kaip sakė pabaigoj: „Toks įspūdis, ka ne viens būč’ rašęs“. Visiškai priešingoje pozicijoje, atokiai nuo socialinių tinklų realybės laikosi Tomas Vaiseta, kuris nuoširdžiai, analitiškai ir nuosekliai, it per puikų disertacijos gynimą, kalba apie pirmąjį savo romaną, gindamas ir jį, ir savo pozicijas, išsiskiriančias skaidrumu, gryna ir gilia savirefleksija, be jokių maivymųsi ar išsisukinėjimų – tas atrodo taip pasiilgtai reta, net jeigu ir skaitant romaną nebūtinai įtikina. 

T.Vaisetos pirmasis romanas buvo ir labiausiai lauktas, ir labiausiai nuvylęs tekstas. Bet kol nepradėjau detalizuoti savojo nuovylio, turiu pasakyti, kad T. Vaiseta yra geras ir kitoks prozininkas, o jo romanas – neapeinamas įvykis lietuvių literatūroje, net jeigu jis ir, pavyzdžiui, nepakliuvo į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Sakant paprastai, T.Vaiseta gimęs rašyti (tą įrodė ir jo debiutas – novelių rinkinys „Paukščių miegas“) ir turi puikų stilių bei kalbinį jausmą, sykiais, tiesa, nustebinantį – ne laiku ir ne vietoje – skaitytoją. Tad ir kabinėjuosi prie gerai rašančiojo dėl to lūkesčio įtrūkio – šis romanas turi visus duomenis būti absoliučiai geru ir iki to jam pritrūko labai nedaug. 

Kas krenta į akis, skaitant pirmąją „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ dalį „Pirmyn” – T. Vaisetos gebėjimas pasakoti, kurti personažus ir pasakojimo atmosferą. Esu tikra, kad daugelis, susidūrę su disertacijos rašymu, puikiai atpažins ir gal net susitapatins su pasakotojo ir pagrindinio veikėjo būsenomis bei jausenomis. Vienoje diskusijoje apie šį romaną teko kiek pasikauti dėl to – per daug ar per mažai T. Vaisetos tekste elitinių skaitovų ir mokslininkų bendruomenę sujaudinusio Johno Williamso romano „Stouneris“ aidų ir atspindžių? Man atrodo, kad per daug, kai kam atrodo priešingai. Nepaisant to, tekstas parašytas puikiai ir pagauliai, jame besiskleidžiantis keistas – nuobodus, atsainus, joks, atsiribojęs – santykis su realybe išties įtraukia skaitytoją. 

Tad kur ir kam priekaištai? Man labiausiai kliuvo antroji romano dalis „Atgal”, kurios skaitymas tarsi užbraukė viską, kas susikūrė skaitymo veidrodyje skaitant pirmąją dalį. Kodėl negalėjo romanas baigtis tokiu puikiu pirmosios dalies tašku? Taip, aš puikiai suprantu, kad antrosios dalies reikėjo orfėjiškai kelionei atgal, bet kaipsyk jos literatūrinis išpildymas man ir kliūna, ir netgi erzina. Per daug koncepcijos, teorinės struktūros, bet per mažai išpildymo ir skaitytojams paduotų apčiuopiamų žaidimo taisyklių. Nesinori suspoilinti romano tiems, kurie dar jį skaitys, bet taip ir norisi sakyti – būkite atidūs. Kitas dalykas be antros dalies siužeto painiavos – karo inkliuzai tekste. Tik pasirodžius romanui teko skaityti interviu su autoriumi (beje, tai turbūt vienas įdomiausių praėjusių metų interviu su lietuvių rašytoju), kuriame jis akcentuoja romane vaizduojamą karą ir karo nuojautą. Tačiau skaitant „Orfėją, kelionę pirmyn ir atgal” man atrodė, kad vienintelis karas, kuris jame vyksta – tai pasakotojo karas su savimi, dėl disertacijos rašymo, dėl santykio su moterimis. Be jokios abejonės, teoriškai aš suprantu, ką ir kaip T. Vaiseta norėjo pasakyti ir parodyti – išryškinti tą tokį it per stiklą santykį su kažkur netoliese vykstančiu karu, bet kaip skaitytoja sakau – per mažai ir neįtikinama, o labiausiai neįtikinamas ir visišku teksto svetimkūniu tampa sausio 13-osios epizodas, negyvas, pritemptas, įterptas, nebendraujantis su kitomis romano siužeto linijomis. Tad skaitant beliko apgailestauti, kad įdomiai sugalvotas ir išties gerai parašytas romanas pristigo išbaigtumo, koncepcijos išpildymo ir... gerosios redaktoriaus akies, apie kurią čiut vėliau. 

Kad mano kolega, literatūros mokslininkas R. Kmita rašo romaną ir dar šiaulietiškai, buvo žinoma – galite nesunkiai pajūtūbint ir rast rašomo romano ištraukų skaitymų. Kaipsyk šios ištraukos mano lūkesčius vertė laikytis įtariu atokumu – ok, pavieniai epizodėliai labai smagūs, bet įdomu, kaip seksis viską supinti į vieną didžiulį romano audinį? Akivaizdu, pasisekė. 

R.Kmitos „Pietinia kronikas“ man asmeniškai ir kūrybiškiausia, ir linksmiausia (tikrai neprisimenu, kada taip krizenau skaitydama knygą, ir dar lietuvių autoriaus) 2016-ųjų knyga. Tai čia tokie smagūs paviršiai, nes viduje ne viskas jau taip paprasta. Jau minėjau, kad dėl detalaus – ir to meto Šiaulių, ir apskritai gariūnmečio laikmečio su visomis realijomis, kontekstais, madomis, detalikėmis ir daiktais – atkūrimo šis romanas gali būti ir yra istorinis. Dar jis gali būti ir yra kalbinis-regioninis-etnografinis: viskas išrašyta šiaulietiška šnekta, mėginant pri(si)minti ir atkurti ano meto vadinamąjį jaunimo žargoną, o paprastai tariant, kasdienę šnektą. Žinoma, „Pietinia kronikas“ – ir miesto romanas, bet labiausiai turbūt – tapsmo ir augimo istorija, įdomus ir netikėtas bildungsromano pavyzdys, kurio dėmesio centre – paskutiniųjų mokyklinių metų jaunuolis, banaliai tariant, ieškantis savęs, savų veiklų ir gyvenimo prasmės kintančiame pasaulyje. Tai bene ir bus viena svarbiausių šio romano sėkmių – nes jis kalba dabartinių keturiasdešimtmečių kartai, tai ypatingai generacijai, kurios perėjimas į suaugusiųjų pasaulį sutapo su Lietuvos nepriklausomybe ir veik visais įmanomais virsmais. 

Sakydama sėkmė, žinoma, mintyse turiu romano skaitomumą, kurį pirmiausia matuoju savo aplinkos – tiek realios, tiek virtualios – stebėjimais. Išvada paprasta: R.Kmitą skaito, net ir tie, o labiausiai – vyrai (nes bachūriukas, sportas, treniruotės, rungtynės ir t.t.), kurie šiaip jau net neskaito. O skaitydami, jie dar geba ir save atpažinti, o jei dar ir iš Šiaulių... – na, galite įsivaizduoti ne tik kalbos, bet ir geografijos, objektų, temų ir realijų atpažinimo džiaugsmą ir visus atminties prikėlimus – tuos svarbiausius skaitymo teikiamus malonumus. 

Man skaitant tekstą buvo įdomu stebėti, kaip R. Kmita augina savo personažą, kaip išlaiko kalbos kodą ir žaidžia ironija, kaip kuria, perkuria ir supranta romano viršelyje nurodomą popromano žanrą ir kaip lengvai maišo kortas žaisdamas turbūt svarbiausia, o kartu ir įdomiausia – autobiografinės fikcijos – korta: „Ši knyga yra romanas. Todėl jokie sutapimai su tikrove neįmanomi. Nebent Jūs – personažas”. Galiausiai, kaip į veikėjo gyvenimą įpina literatūrą ir santykį su ja: seniai neskaičiau tokios atviros, be jokių maivymųsi literatūrinio augimo trajektorijos, kurioje minimos svarbios ir etapinės lietuvių literatūros knygos (toks sveiko požiūrio įvadas į „kaip tapti geru lietuvių filologu“). Galbūt, link romano pabaigos tie svarstymai apie ateitį ir gyvenimą kiek jau ir užliūliuoja, nes ir vėl pradedi svarstyti redaktoriaus poreikio klausimą, tačiau galima suprasti, kodėl ir kam tų visų dalykų reikėjo (taišku, ka dramas ryškinimui). 

Kas liko paminėti ir apie receptėlį 

Baigiant šią apžvalgą, dar keli paskutiniai trumpi žvilgsniai į neaptartus prozos lauko gyventojus – esė rinkinius ir populiariuosius romanus, tuos, kurie man įsiminė. 

Iš lietuvių eseistikos knygų, kurių lyg ir mažai, bet gal užtektinai – suskaičiavau 6 – labiausiai įsiminė ir įprastas, ir kiek nuvėsęs autorių gerumas, demonstruojantis meistrišką amato išmanymą. Gal santūriai ir šmaikščiai gyviausias Regimantas Tamošaitis ir jo „Vien tik zuikiai naktyje“. Aidas Marčėnas man asmeniškai įdomesnis, nes labiau chuliganiškesnis, aistringesnis ir žaidžiantis, buvo „Sakiniuose“ nei pernykščiame „Kasdienyne“, kuris atrodo čiut negyvas ir jau kryptingai konstruotas. Visiškai netikėtai nustebino Sara Poisson – dvi-trys absoliučiai geros ir neužsivėlusios mąstymo bei reiškinių (per)čiupinėjimo žaidimuose esė iš knygos „Grožio mašina“, ypač tekstas apie santykį su Vilniumi ir jo retai sutinkamas paveikslas gyvenimo, plytinčio kitapus geležinkelio. (Greta jo dar minėčiau tekstus, kuriuose svarstomas santykis su literatūra.) O stipriausiai visame esė knygų kontekste pasirodė Mindaugo Kvietkausko „Uosto fuga“ – geros kultūrinės eseistikos pavyzdys, kultūros eskizai ir portretai (ypač „Uosto fuga“, „Amžino judesio meistras“ ir „Esteros žirklutės“), persmelkti ir asmeninės patirties, ir kupini kultūrinių sluoksnių, skaitytų knygų ir visos kultūrinės tradicijos užnugario. 

Prisimindama kelerių metų senumo, bet žaismės nepraradusius amerikietės literatūros kritikės Ruth Franklin naujųjų metų skaitytojos pasižadėjimus, šiemet nuoširdžiai bandžiau daugiau mankštintis – t.y. plėsti savo skaitymo horizontus ir skaitinių ratą, įtraukiant, pavyzdžiu, lietuviškų populiariųjų meilės romanų skaitymą. Ne, aš ne apie skaitomiausią lietuvių meilės romanų autorę Ireną Buivydaitę, o apie Liną Ever ir Jolitą Herlyn, „Berlyno romaną” ir „Atsargiai – moteris!“. 

Turiu prisipažinti, kad, kaip sako Ruth Franklin, nors popromanai ir erzina prie elitinės literatūros standartų įprastusį kritiką, tačiau jie parodo kitą literatūros pusę ir jai svarbius dalykus, o be to, dar yra… smagūs. Be smagiosios skaitymo pusės, kurion pakliūna ir išties įtraukiantis siužetas (L. Ever), ir neblogas kalbinis jausmas bei neretai gražus sakinys (J. Herlyn), nepaisant istorijų – kad ir kokios tikros, kaip tikina autorės, jos būtų – perspaudimo ir saldumo, vis tik būtent šių romanų skaitymas (ypač nevykę, vietomis su logika prasilenkiantys meilės scenų aprašai, bet čia, regis, lietuvių literatūros amžinoji problema) man taip aštriai išryškino redaktoriaus problemą. Nemanykite, kad aš nesuprantu ir neskiriu žanrų reikalavimų, būtent todėl, kad vietomis tie romanai neišlaiko žanro ir apskritai kai kur per daug nuklysta į lankas ar tiesiog užsižaidžia „rašytojavimu”, man atrodo, kad redaktorius kaipsyk labai ir padėtų, gerindamas tekstų kokybę ir taip mažindamas tą amžiną ir etapiškai iškylančią skirtį – populiarieji romanai = bloga literatūra. Automatiškai. 

Taip kalbėdama, minty turiu, be jokios abejonės, ne tą kalbos klaidas, stilistiką ir kablelius sužiūrintį redaktorių. Kalbu apie tikrą teksto kuratorių, kurį vienas garsiausių XX a. anglakalbės literatūros redaktorių Robertas Gottliebas vadina editorial midwife, teksto pribuvėju. Tai tas nematomas turinio redaktorius arba tiesiog, geroji, patobulinti siekianti akis, gebanti būti ten, kur reikia ir griežtai negailestinga, ir palaikanti bei skatinanti. Apskritai R.Gottliebas laikosi nuomonės, kad rašytojai yra aktoriai, kuriems būtinas režisierius, t.y. redaktorius. Įdomu, kiek autorių su tuo sutiktų? 

Redaktoriaus klausimą kaip mažą receptėlį lietuvių romanui minėjau ir savo pranešime, kurį skaičiau kūrybiškiausio knygų dvyliktuko formavimo posėdyje. Tiek tada, tiek dabar galvoju, kad tai išties galėtų būti viena iš priemonių / išeičių, siekiant lietuvių prozą pagerinti, patobulinti, gal ir čiut prisidėti prie vystymosi, o sykiu, žinoma, ir kuo platesnio skaitomumo. Skaitydami šiuos sakinius galite reaguoti – bet kaip kas nors gali kištis į mano autentišką tekstą? Ir būsite teisūs. Bet yra ir kita tiesa, kurią žino rašantys – neretai mes taip sutampame su savo tekstais, kad nesugebame jų pamatyti iš šalies, viskas atrodo svarbu-reikalinga-būtina! Tačiau tikiuosi, kad jūs ir aš suprantame, kad čia kalbame ne apie perrašymus nuo pradžios iki galo (nors gali gi būti ir taip), o pirmiausia, apie gebėjimą – vienos pusės viską korektiškai, ne kertant ir pjaunant, o su rūpesčiu genant ir auginant pasakyti, o kitos pusės – išgirsti, įsiklausyti ir priimti. Savo gyvenime esu turėjusį atvejį, kada netikėtai teko pabūti tokia redaktore ir išsakyti pastabas. Kas nutiko? Tekstas absoliučiai nuostabiai patobulėjo. Ir taip atrodo ne tik man, bet ir kitiems jį skaičiusiems. Taigi, nesigiriu, o konstatuoju. Kita vertus, visi suprantame, kad literatūra ir tekstai apie ją yra patys nuostabiausi subjektyvumo su grakščiais objektyvumo inkliuzais pavyzdžiai. Todėl ir klausimas, ar tikrai reikia, kad pagerėtų tas lietuvių romanas lieka vos ne retoriniu – nes ką tada veiks kritika, jei visi tekstai bus geri? Veikiausiai, kaip teko nugirsti, užsiiminės tik skaitymo skatinumu, o nebe rašytojų auklėjimu. (Ir čia aš su šypsniu atsidūstu, ech, kad viskas būtų taip paprasta!..) 

Tad pagaliau baigiant, ir puse minties jau apie 2017-uosiuos, maža prognozė: naujais metais lietuvių literatūroje turbūt bus kaip visada – nepastovūs krituliai ir saulė, vėjas ir jo gūsiai, žodžiu, gyvenimas. Apie kurį galvojant plačiame pasaulio politinių įvykių kontekste aš drįsiu paklausti: tai gal jau metas politiniam romanui? Ir tik nesakykit dabar, kad kam čia tų romanų, kai ir taip kasdien mūsų valdžioje ir politikoje dar ne tokie romanai vyksta. Bet tai gal jie todėl ir vyksta, kad nėra romanų?

 

Šaltinis: „15min.lt

Daugiau skaitykite paspaudę šią nuorodą

 

Lietuvos leidėjų asociacija

Vokiečių g. 18A, LT 01130, Vilnius
Tel.: +370 6 707 6093
El. paštas: info@lla.lt
www.lla.lt

LLA Nariai