Kaip gyvena bibliotekos: finansavimas ikikrizinio meto dar nepasiekė

2017-05-08

Pasaulyje populiarėjančios tvarios ir dalijimosi ekonomikų akivaizdoje biblioteka tapo viena iš tokios ekonomikos išraiškų ir grįžta į madą. Kaip vinilas ar analoginė, t. y. „sidabrinė“ fotografija. Apie šiuolaikinę biblioteką VŽ šnekasi su Jolita Steponaitiene, M. Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktore ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininke.

Statistikos departamento (SD) duomenimis, 2016 m. Lietuvoje veikė 2.470 bibliotekų, iš jų 1.190 – švietimo įstaigose.

2016-aisiais, palyginti su 2015 m., padaugėjo lankytojų kino teatruose, muziejuose, o teatro žiūrovų ir bibliotekų skaitytojų – mažėjo. Antai bibliotekose registruotų skaitytojų sumažėjo 55.000, beveik tiek pat, kiek per metus iš Lietuvos emigravo žmonių.

SD duomenimis, 2016 m. bibliotekose lankėsi 1,2 mln. registruotų skaitytojų, apytikriai kas antras šalies gyventojas. Bibliotekų durys buvo pravertos 23 mln. kartų, vienas skaitytojas per metus į biblioteką statistiškai užėjo 19 kartų. Šie skaičiai leidžia galvoti, jog tai, kad žmonės į bibliotekas neina, arba eina tik studentai ir pensininkai, yra mitas.

Kas yra biblioteka

Jolita Steponaitienė, išgirdusi stereotipinį klausimą apie pilką bibliotekininkės (kitas variantas – filologės) megztinį, juokiasi: Vilniaus universitete ji įgijo istorikės diplomą, ir tokie stereotipai jos nežeidžia. „Kitas dalykas, – sako p. Jolita, – negalvokime apie biblioteką kaip apie pastatą, galvokime kaip apie vietą, kur žinios susitinka su žmogumi.“ Skambiai pasako, tarsi sufleruotų teksto antraštę.

Tačiau, sako pašnekovė, jai kelia nerimą, o gal greičiau erzina tai, kad visuomenė vis dar nelabai supranta, kas yra šiuolaikinė biblioteka. Tiksliau sakant, ji neturi bibliotekai lūkesčių.

„Na, kas gi toje bibliotekoje gali būti įdomaus“, – ironizuoja p. Steponaitienė. Ji pasakoja Seime, vienoje konferencijoje, susitikusi bendramokslę, dirbančią Raseinių progimnazijoje. Ši nusistebėjo – dirbi bibliotekoje? Ir tau įdomu? Nežinojau, ką jai atsakyti... M. Martinaičio biblioteka Raseiniuose, – sako p. Jolita, – kraštotyriniu, knygotyriniu aspektu yra viena iš geresnių, ji turi knygų muziejų, ten dirba puikūs specialistai, vyksta daug renginių.

Anot pašnekovės, jei biblioteką vis dar įsivaizduoji kaip vietą, kur knygą paimi ir atiduodi, vadinasi, joje nebuvai pastaruosius 10 metų. Nes jos dabar tapo ir kultūros, ir socialiniais centrais, ir elektroninių bei kultūrinių paslaugų teikėjomis, ypač periferijoje, kur, tarkime, žmogui gal šiek tiek baisu eiti į Mokesčių inspekciją prašyti, kad padėtų užpildyti mokesčių deklaraciją. Daug paprasčiau to paprašyti bibliotekininkės ir dar pasipasakoti jai savo bėdas. Visose bibliotekose yra laisvai prieinamas internetas – prašau, bendraukite su anūkais užsienyje per skaipą.

„Šiuolaikinių bibliotekų vaidmuo, padedantis žmonėms socializuotis, yra normalus, natūralus, įprastas. Žmonės ateina į bibliotekas realizuoti visokių poreikių, ypač kultūrinių“, – sako p. Steponaitienė. Šiuo požiūriu Lietuvos bibliotekos niekuo daug nesiskiria nuo užsienio įstaigų: kai kas pas mus geriau, kai kas – tenai. Ekonominė bazė – čia jau kitas klausimas.

„Renovuota M. Mažvydo biblioteka yra didelė, mes atvėrėme labai daug paslaugų erdvių, ypač kūrybai, – su gera infrastruktūra, legaliomis programomis. Jei žiūrėtume į visą Lietuvą, tokias paslaugas teikia tai viena biblioteka, tai kita, ir visas jas sudėjus išeina bendras šiuolaikinės bibliotekos paveikslas“, – kalba p. Jolita.

Vėlgi, sako pašnekovė, kyla paradoksalus klausimas: kaip išgyventi bibliotekoms, kai gyventi tampa geriau.

„Kai gyventi yra blogai, kai negali nusipirkti knygos, neturi kompiuterio, žinai, kad visa tai rasi bibliotekoje. Bet gyvenimas gerėja, žmonės gali nusipirkti knygų, taip pat elektroninių. Apskritai kai gyvenimas gerėja, gali kitaip organizuotis laisvalaikį ir nėra reikalo eiti į biblioteką, ir tai mums – naujas iššūkis“, – paaiškina p. Jolita. Anot jos, akivaizdu, kad klausimas – kaip išgyventi geresnio gyvenimo akivaizdoje – netrukus taps diskusijų objektu.

Tačiau kad ir kaip gyvenimas gerėtų, realiai ar įsivaizduojamai, žmonėms vis tiek reikia socializuotis, užuot sėdėjus namuose. Ir tuomet biblioteka, priklausanti laisvalaikio poreikių erdvei, daliai žmonių tampa socialiai svarbia vieta, taip, kaip kam nors gal bažnyčia, muziejus ar kino teatras.

Kaip gyvena bibliotekos

2016-ieji buvo paskelbti Bibliotekų metais. Ponia Jolita pasakoja, kad pernai buvo įgyvendintos kelios programos, bibliotekos organizavo daug puikių renginių, tačiau jų bendruomenei reikia ilgalaikių sprendimų, kad Kultūros ministerijos įgyvendinama „Bibliotekų strategija 2014–2020 m.“ būtų paremta stabiliu finansavimu.

Kultūros ministerijos duomenimis, 2008 m. tradiciniams spaudiniams (kitaip sakant, popieriniams) įsigyti buvo skirta 2.519.433 Eur. 2016 ir 2017 m. – 1.954.000 Eur (50.000 Eur iš jų – e. knygoms).

Dar vienas skaičius: 2008 m. vienam gyventojui Lietuvoje statistiškai teko 0,74 Eur bibliotekų knygoms įsigyti, 2016 ir 2017 m. – 0,69 Eur.

Palyginkime – estai šiam reikalui skiria 2,5 Eur, norvegai – 45 Eur.

Be abejo, yra sričių, kurioms pinigų stinga kur kas labiau, nei bibliotekų fondams papildyti. Pozityviai žiūrint, net šypseną gali kelti tai, kad paskaityti kokius nors „pilkus atspalvius“ bibliotekoje rikiuojasi 40 žmonių eilė. Anot p. Jolitos, tai – ypatingas atvejis, tačiau eilėje palaukti reikia ir lietuvių, ir kitų autorių. O bibliotekoms dažnai priekaištaujama, kad jos „blogai“ formuoja fondus, įsigyja „prastos“ literatūros. Tačiau eilė rikiuojasi ir, turint galvoje, kad bibliotekos nėra uždari miestai, o įvairiais ryšiais susiję su kitomis ekonomikos ir verslo, ypač leidybos, sritimis, kyla klausimas, kodėl yra būtent taip.

Sunkūs ir lengvi klausimai

Pasak p. Steponaitienės, pirmiausia tai yra finansavimo dalykas: per krizę, 2009-aisiais, daugiau nei per pusę sumažintas finansavimas kasmet didinamas, tačiau iki šiol neatkurtas.

Pašnekovė aiškina, kad bibliotekų finansavimas priklauso nuo gyventojų skaičiaus, o jis mažėja, todėl skiriama suma auga nedaug – pinigų yra tiek, kiek yra, ir viešosios bibliotekos turi iš to verstis.

„Taip, viešųjų bibliotekų finansavimas knygoms įsigyti priklauso nuo vyriausybės, tai Kultūros ministerijos sfera. Apie 30% bibliotekų paremia savivaldybės, periodinius leidinius bibliotekoms taip pat užsako savivaldybės. Universitetinės, akademinės, nacionalinė, valstybinės bibliotekos finansuojamos kitaip, jos negauna tikslinių lėšų dokumentų, t. y. leidinių įsigijimui iš Kultūros ministerijos“, – dėsto p. Steponaitienė.

Anot jos, visi kultūros ministrai kalba gražiai ir teisingai, bet niekas juk nežino, kada pinigų bus tiek, kad mūsų poreikiai būtų patenkinti.

„Tikimės, kad dabartinė KM komanda, atliekanti poreikių tyrimą, įvertins situaciją pagal mūsų pateiktus dokumentus ir priims tinkamus sprendimus“, – sako pašnekovė. Kultūros ir švietimo finansavimas Lietuvoje – neišsemiamas ir skaudus klausimas. Nepalyginti lengviau būtų išspręsti kitą – viešųjų pirkimų. Kad ir kaip įdomiai atrodytų, bibliotekos, įsigydamos naujų knygų, turi vykdyti viešųjų pirkimų procedūras, tai apsunkina bibliotekų darbą ir pailgina knygos kelią skaitytojų link. Procedūros – klampios ir prie bibliotekų fondų gausinimo tikrai neprisideda.

Anot pašnekovės, bibliotekininkai dabar teikia pasiūlymus – Seimo kultūros komitetui, Kultūros ministerijai, tikėdamiesi, kad bibliotekoms nebus taikoma eilinė viešųjų pirkimų procedūra, kokia taikoma perkant, pvz., vinis.

Bibliotekų fondus papildo ir įvairios akcijos – prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos „Knygų Kalėdos“ ir kitos, kurias organizuoja verslo įmonės ir partneriai. Tačiau, sako p. Jolita, pas mus žinutė, kad bibliotekoms reikia knygų, dar dažnai suprantama, jog „bet kokių knygų“.

Neplanuotai kalba pasisuka prie daugybei žmonių rūpimo klausimo, kur dėti nereikalingas knygas. Kita proga VŽ „Savaitgalio“ kalbinti „dėvėtų“ knygų knygynų savininkai yra pasakoję, kad, jei leistųsi, žmonės juos tiesiog užverstų menkavertėmis arba tų pačių pavadinimų sovietmečiu išleistomis knygomis. Nes sandėliuoti namuose dažnas neturi nei vietos, nei poreikio, o išmesti ranka nekyla.

Pašnekovė sutinka: „Tikrai, mes dar su knyga nelengvai išsiskiriam. Dabar atsirado tos mažos bibliotekėlės (dėžutės miestų, miestelių erdvėse, į kurias galima padėti nereikalingą knygą, nors pirminė jų idėja – keistis knygomis – VŽ). Kartais pasižiūriu – įdomu, ką žmonės išneša. Nežinau... aišku, jam ranka nekilo išmesti į šiukšlių dėžę, tai tose „lesyklėlėse“ knyga ir voliojasi. Jeigu jos tampa šiukšlynu, gal reikėtų ieškoti kitų sprendimų?“

Anot p. Jolitos, bibliotekų darbuotojai sulaukia kartais išties piktų kaltinimų, diskusijų dėl nurašomų ir į makulatūrą išvežamų knygų, bet visuomenė keičiasi.

„Vėlgi, kaip drabužis būna sudėvimas, taip ir knyga sudėvima. Aš esu už tai, kad daugiau būtų gilinamasi į turinį, ne į formą, ir sakau, jog knygos laimė – būti suskaitytai. Jeigu ji suplyšo nuo skaitymo, vartymo, vadinasi, buvo tikrai gera. Tad reikia garbingai su ja atsisveikinti. Nes jei knyga labai populiari, gera, bus išleistas ir kitas jos tiražas“, – šypteli p. Jolita.

Kas žino, kiek pirkti

„Panašu, jog skaitytojų eilė prie „50 atspalvių ...“ artimiausiu metu nesutrumpės“, – sakau, grįždama prie bibliotekų finansavimo.

Kol kas ne, sako p. Jolita, nors, gūžteli, tai yra skaitymo kultūros įpročiai – jai pačiai nesvarbu, kada knygą perskaitys, gali ir po 5 metų. Kita vertus, knygos tam ir leidžiamos, kad jas iškart skaitytų ir apie jas šnekėtų.

Pašnekovė čia mato kitą aspektą: jeigu per metus išleidžiama keletas labai populiarių knygų (nes išleidžiama ir visai nepopuliarių), kyla klausimas, kiek tų knygų egzempliorių biblioteka turėtų pirkti. Juk nepirks 50 vien dėl to, kad iškart knygą nori skaityti 50 žmonių.

„Manau, kad knygos čempionės, kurių žmonės laukia bibliotekose užsirašę į eilę, yra leidyklų sėkmė. Tačiau kol apie jas nepradedama kalbėti ar rašyti, kol jos netampa visuotinai geidžiamos, mes nežinome, ar knyga bus populiari, ar nelabai. Tai vėlgi, kiek pirkti jos egzempliorių – beveik filosofinis klausimas“, – juokiasi p. Steponaitienė.

Elektroniniai leidiniai – visiems

Pašnekovės klausiu, kaip bibliotekų lankytojų įpročius keičia elektroniniai leidiniai – nuo 2016 m. jiems įsigyti taip pat skiriama valstybės lėšų. Juolab pagal investicinį projektą, kurį vykdė Nacionalinė biblioteka, 2015 m. buvo sukurta interaktyvi paslauga ibiblioteka.lt. Per bendrą prieigą (www.ibiblioteka.lt), naudodamiesi kompiuteriais, išmaniaisiais telefonais, planšetėmis, skaityklėmis, šia platforma gali naudotis visi – skolintis ir rezervuoti leidinius, vertinti juos.

Elektroninės knygos populiarėja. Pasak p. Jolitos, visas gyvenimas tampa skaitmeninis, ji ir pati mielai skaito elektronines knygas, tačiau netiki, kad tradicinės išnyks.

„Man atrodo, jau praėjo tas vajus – oi, popierinės knygos išnyks. Niekur jos neišnyks. Kaip pasakė vienas kolega: kol popierinė knyga bus prekybos objektas, ji tikrai neišnyks. Nes tai yra verslas“, – šypteli p. Jolita. Ji svarsto, kad ilgainiui gal rasis elitinių bibliotekų, kuriose bus skaitomos tik popierinės knygos, kad bus knygų, kurios niekada nebus leidžiamos kaip elektroninės, ir priešingai.

Kitas dalykas, su elektroninėmis knygomis kinta skaitymo įpročiai. Ne vien todėl, kad, kaip mokslo įrodyta, auga karta žmonių, kurių net akies rainelė prisitaiko prie elektronikos įrenginių.

„Bėda tik ta, kad vaikai įpranta prie skrolinimo ir skaitydami nesigilina į turinį“, – šypteli pašnekovė. Ji pati elektroninę knygą perskaito daug greičiau nei popierinę. Akyse nemačiusi J. Samarago romano „Kai mirtis nusišalina“ popierinio varianto, p. Jolita per dieną perskaitė elektroninį ir, sako, daugiau nei 200 puslapių popierinės knygos per dieną tikrai nebūtų perskaičiusi.

„Tas procentų judėjimas, rodantis likusią turinio apimtį, mane taip vežė“, – juokiasi pašnekovė.

„Bet vis tiek, – priduria ji, – aš nesulauksiu paskutinės popierinės knygos išleidimo, dar ir mano anūkai nesulauks.“

Tarptautinėje organizacijoje

Nacionalinę bibliotekų savaitę paskelbusi Lietuvos bibliotekininkų draugija vienija ne Lietuvos bibliotekas, o bibliotekininkus profesionalus. Kartu su Nacionaline M. Mažvydo biblioteka draugija priklauso Tarptautinei bibliotekininkų asociacijų ir įstaigų federacijai (IFLA), vienai iš UNESCO padalinių. LBD šiai organizacijai priklauso nuo 1936 m.

Paklausta, apie ką susirinkę kalbasi pasaulio bibliotekininkai, p. Jolita sako, kad apie tą patį, ką ir visas pasaulis.

Anot p. Steponaitienės, 2013 m. IFLA paskelbė penkias bibliotekų plėtrai svarbias kryptis, kurios liečia mokymosi pokyčius, duomenų apsaugą, mokslinių publikacijų sklaidą, visuomenę keičiančias ir savos teritorijos neturinčias socialines grupes, kokia, pvz., yra „Islamo valstybė“, – viską, kas lemia mūsų gyvenimą, naujus poreikius ir galimybes.

„Pasaulis vystosi tam tikromis kryptimis, ir IFLA svarsto, kokioje vietoje tų krypčių požiūriu yra biblioteka, – dėsto pašnekovė. – Ką ji gali padaryti? Pavyzdžiui, Lietuvoje mes daug kalbame apie informacinį raštingumą, kaip apsisaugoti nuo propagandos. Koks bibliotekos vaidmuo šioje vietoje?“

Pasak p. Jolitos, žinant, į kurią pusę vystosi pasaulis, tampa aišku, kokią vietą jame užima bibliotekos. Todėl 2016 m. minėtosios kryptys buvo atnaujintos, patikrinta, kaip jos veikia pasaulio regionuose.

„Įgyvendinant įvairias socialines, ekonomines, mokslo vystymosi programas, Europoje labiausiai neišspręstas yra autorių teisių klausimas. Jis mums svarbus, kaip ir asmeninių teisių pažeidimas. O Afrikoje yra ir kitų klausimų, – ten dar švaraus vandens ne visur yra. Taigi bibliotekinė bendruomenė diskutuoja, kaip gerinti paslaugas, užtikrinti mokymąsi visą gyvenimą, gauti kokybišką informaciją“, – vardija pašnekovė.

Paklausta, iš kokių šalių daugiausia semiasi patirties Lietuvos bibliotekininkai, ji mini Skandinaviją: ir geografija mūsų panaši, ir žmonių įpročiai. Skandinavai turi labai gerų programų demokratijai stiprinti, pabėgėliams integruoti, tačiau vėlgi, priduria p. Jolita, ten bibliotekos taip pat sulaukia priekaištų iš populistų politikų, kad visų tokių veiklų nereikia, kad bibliotekų reikalas – paduoti knygą.

Įdomiausios pasaulyje

Klausiu p. Jolitos, kokios bibliotekos iš aplankytų pasaulyje jai įdomiausios istoriškai, architektūriškai ir savo veikla.

Pašnekovė vardija: iš „mauzoliejinių“, – neabejotinai Vatikano biblioteka.

Toliau, – atstatyta viena garsiausių senovės bibliotekų – Aleksandrijos biblioteka Egipte (Bibliotheca Alexandrina). Norvegijos architektų suprojektuota biblioteka yra neįtikėtinai įspūdingos architektūros, joje veikia didžiulės parodų salės, planetariumas, daugybė kitų erdvių.

„2003 m. atidarytas hiperprojektas, Aleksandrijos biblioteka, – puikus bibliotekų virsmo ir transformacijos pavyzdys. Žinome, kad antikos laikais knygų ir rankraščių jai palikdavo pro šalį plaukiantys laivai – taip buvo kaupiamas pasaulio minčių ir idėjų lobynas. O dabar atstatytos bibliotekos saugyklos užpildytos tik 20%, nes viskas pereina į skaitmeną, svarbiausių pasaulio mokslo darbų popieriniu pavidalu tiesiog nėra“, – pasakoja p. Jolita.

Toliau ji vardija Estijos ir Latvijos nacionalines bibliotekas. Pastaroji buvo statyta 20 metų, ir visuomenė buvo įsitraukusi į projektą.

„Nesvietišką“ įspūdį p. Jolitai padarė Kroatijos nacionalinė biblioteka Zagrebe, ten jį lankėsi 2004-aisiais. Ją kroatai pasistatė kariaudami, gal todėl, kaip niekur kitur, Kroatijos rašytiniam paveldui saugoti joje įrengtos saugyklos bunkeriai.

Ir, žinoma, nacionalinė britų biblioteka (British Libraray), Danijos karališkoji, vadinama „Juoduoju deimantu“, Singapūro nacionalinė biblioteka.

Šaltinis: „vz.lt

Daugiau skaitykite paspaudę šią nuorodą

 

Lietuvos leidėjų asociacija

Vokiečių g. 18A, LT 01130, Vilnius
Tel.: +370 6 707 6093
El. paštas: info@lla.lt
www.lla.lt

LLA Nariai