Europos glotozauras

Kiekviena kalba yra išskirtinė, kadangi perteikia savo specifinę pasaulio bei psichikos struktūrą, kurią filosofai vadina „pasaulėžiūra“. Tačiau jokia kalba nėra vienintelė žemėje; atvirkščiai, kiekvieną kalbą su kitomis sieja įvairaus pobūdžio ryšiai (genealoginiai, tipologiniai, istoriniai, geografiniai ir t. t.). Ir kai kurios kalbos užima ypač reikšmingą poziciją jų grupėje. Be jokios abejonės galima tvirtinti, kad lietuvių kalba pirmauja dabartinių gyvųjų indoeuropietiškų kalbų grupėje. Kodėl? Ogi todėl, kad nepaisant sąlyginai vėlyvų rašytinių liudijimų (XVI a. antroji pusė) lietuvių kalba dar dabar išlaiko archajiškos kalbos pobūdį: tiksliau tariant, ji yra archajiškiausia ir konservatyviausia, kuria dar tebekalbama, indoeuropietiška kalba. Tai glotozauras, kitaip tariant gyvas ir sveikas lingvistinis dinozauras, kuris nuo 2004 m. gegužės 1 d. tapo viena iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų. Trys su puse milijono lietuviškai šnekančių europiečių, klestinti literatūra bei visame pasaulyje puikiai žinomas teatras – šiandiena, Senojo kontinento širdyje lietuvių kalba yra naujas ir kartu labai senas reiškinys.

 
Tiems, kurie bent kiek praktiškai išmano klasikines kalbas, bus lengviau suvokti lietuvių kalbos gramatiką. Pirmapradis vokalizmas išsilaikė tvirčiau nei kitose dabartinėse indoeuropietiškose kalbose, kaip ir indoeuropietiškas kirčiavimas. Taip pat kai kurie lietuvių kalbos morfologijos bruožai yra itin būdingi: dviskaita, vis dar gerai paliudyta tarmėse, ir bevardė giminė, kurios dabar vartojamos tik liekanos. Lietuvių kalboje dar dabar tebėra septyni linksniai daiktavardžių linksniuotėse (turint omenyje, kad indoeuropiečių kalboje jų atkurta aštuoni). Dėl šių priežasčių lietuvių kalba gali būti tiesiogiai lyginama su kalbomis, kurios išnyko prieš amžius, – kaip sanskritas, senoji graikų kalba, lotynų bei gotų. Tai akivaizdu leksikoje, pavyzdžiui: lietuvių sūnus, plg. sanskrito sūnuḥ, gotų sunus (vokiečių Sohn, anglų son, rusų syn); lietuvių vyras, plg. sanskrito vīraḥ, lotynų vīr, senovės airių fir; lietuvių gyvas, plg. sanskrito jīvaḥ, lotynų vīvus; ir t. t.
 
Nėra atsitiktinumas, kad daugiau nei vieną kalbininkų kartą buvo užbūręs troškimas išgirsti šios kalbos garsus, o ypač tuos kalbininkus, kurie sukūrė pačią kalbotyros istoriją: Augustas Šleicheris, Karlas Brugmannas, Augustas Leskienas vyko į Lietuvą, kad išgirstų „patikimiausią prokalbės atvaizdą“; vėliau taip pat ir Ferdinandas de Sosiūras, Louisas Hjelmslevas bei daugelis kitų leidosi į Grand Tour Lietuvoje. Filosofai taip pat yra pabrėžę lietuvių kalbos išskirtinumą. Tarp garsiausių – Imanuelis Kantas, lietuvių kalbos glotozaure įžvelgęs „raktą, kuris galėtų atrakinti daugelį lingvistinių mįslių“.
 
Pietro U. Dini
Italų kalbininkas baltistas, lietuvių poezijos vertėjas
Iš italų kalbos vertė Simonas Jurkevičius

Lietuvos leidėjų asociacija

Vokiečių g. 18A, LT 01130, Vilnius
Tel.: +370 6 707 6093
El. paštas: info@lla.lt
www.lla.lt

LLA Nariai