Puslapis iš Lietuvos knygos istorijos

Lietuvos knyga, jei lygintume su kitų tautų knygomis, turi ir panašumų, ir skirtumų. Panašumus sąlygojo visų Baltijos regiono šalių gyventojų materialinės ir socialinės būklės tapatumas, skirtumus – valstybiniai, politiniai ir religiniai ypatumai. Lietuviškosios knygos raidą stipriai lėmė priklausomybė nuo dviejų svarbiausių leidybos centrų – Vilniaus ir Karaliaučiaus, nes apie 700 metų lietuvių tauta buvo padalinta: didesnioji dalis gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), mažesnioji – Prūsijos valdomoje Mažojoje Lietuvoje. Nuo pat pradžių Lietuva formavosi kaip daugiakalbės knygos kultūros šalis. Jau rankraštinė knyga buvo rašoma lotynų, vokiečių, gudų, lenkų, rusų, net iš Aukso ordos atkeldintų totorių kalba. Lietuviško rašto gyvybingumą žadino XIV amžiuje įsitvirtinusi krikščionybė, nes jo vartojimą plėtojo bažnyčios, vienuolynai ir mokyklos. Didėjant poreikiui, knygos buvo įvežamos ir iš Vakarų Europos šalių, Lietuvos dvarų bibliotekas intelektualiąja literatūra aprūpindavo Italijos, Lenkijos, Olandijos, Prancūzijos ir Vokietijos leidėjai ir knygų pirkliai. Nuolat auganti paklausa stimuliavo pačios šalies knygų leidybą. XVI–XVIII amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nedaug perdedant galėtų būti vadinama knygų valstybe. Vilniaus universitetas, religinės bendruomenės ir dvarai kūrė materialinę bazę – spaustuves, rėmė kūrėjus, telkė lėšas knygų autorių paramai ir leidybai. Spaudos darbo mecenatais tapo Giedraičiai, Radvilos, Sapiegos, Tiškevičiai ir kiti žymūs didikai, iš kurių iniciatyvą perėmė veržlūs komercijos interesais besivadovaujantys knygininkai, atstovavę laisvajam miestiečių – būsimajam Lietuvos buržua – sluoksniui. Vilniuje veikė daugiau kaip pusė visų senosios Lietuvos spaustuvių. Šiame mieste ne vėliau kaip 1522 m. įkurta Pranciškaus Skorinos spaustuvė buvo pirmoji visoje Rytų Europoje. Savo amžiumi Vilnius kaip spaudos centras aplenkė Rygą, Taliną ir Maskvą.

 
Per kelis šimtmečius daugiausia leidinių išspausdinta lotynų, lenkų ir rusų kalba. Lietuviškajai knygai teko tik ketvirtoji vieta. Šiek tiek knygų pasirodė kaimyninių tautų – estų, latvių, gudų, aukštesnėse mokyklose vartojamomis moderniosiomis – graikų, italų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Leidinių repertuaras pasižymėjo temine ir tipologine įvairove. Jį sudarė ne tik knygos, bet ir kalendoriai, laikraščiai, žemėlapiai, teatrų programos, plakatai. Leidinių tematika apėmė įvairaus turinio religinę ir pasaulietinę literatūrą, visas mokslo šakas. Pasaulyje pripažinimo sulaukė Vilniaus universiteto mokslininkų veikalai. Iš tokių minėtini Žygimanto Liauksmino oratorinio ir muzikos meno vadovėliai, Alberto Kojalavičiaus ,,Lietuvos istorija“, Motiejaus Sarbievijaus ,,Lyrikos knygos“, Kazimiero Semenavičiaus ,,Didysis artilerijos menas“, Abiejų Tautų Respublikos seimo patvirtintas teisynas ,,Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statutas“. Pirmoji knyga lietuvių kalba – protestanto Martyno Mažvydo parengta mokomoji knyga – 1547 metais pasirodė Prūsijos sostinėje Karaliaučiuje, pirmoji LDK lietuviška knyga pusamžiu vėliau – 1595 metais Vilniuje. Tai buvo katekizmo vertimas iš lenkų kalbos. Iki LDK prijungimo prie Rusijos tarp lietuviškų knygų vyravo religinė literatūra. Pasaulietinio pobūdžio buvo lietuvių kalbos vadovėliai, filologijos veikalai, žodynai, valdžios potvarkiai gyventojams. Jie skaičiumi dar atsiliko nuo religinių leidinių.
 
Esminis lietuviškos knygos lūžis novatoriškumo ir modernumo linkme įvyko XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Tai lėmė ekonominio ir socialinio gyvenimo permainos, bajoriškosios inteligentijos aplinkoje gimstantis lituanistinis sąjūdis ir sparčiai didėjantis gyventojų raštingumas. Leidyboje įsivyravo komercinių interesų verslininkai, mažiau paklausia pasaulietine knyga rūpinosi lietuvių kultūros veikėjai. Iš viso nuo Rusijos valdymo pradžios iki lietuviškos spaudos draudimo įvedimo 1864 m. pasirodė apie 600 knygų ir brošiūrų. Naujovė buvo grožinės literatūros ir tautosakos knygos, sveikatos, žemės ir namų ūkio vadovai. Mokslo veikalams pradžią davė Motiejaus Valančiaus ,,Žemaičių vyskupystės“ dvitomis (1848), pirmajam kalendoriui – Lauryno Ivinskio ,,Metskaitlius“ (1846). Leidybos masto didėjimas skatino bendrinės kalbos formavimąsi, ji vadavosi iš priklausomybės nuo tarmių. XIX amžiaus viduryje lietuviškieji leidiniai jau įstengė atlikti tautinės bendruomenės konsolidavimo, informavimo ir komunikavimo funkciją tiek tos bendruomenės viduje, tiek ir išorėje. Tuo metu sparčiai didėjo Lietuvos bei lietuvių tautos pažinimo poreikis kitose, daugiausia Europos šalyse.
 
Lietuvai ir lietuviams didžiulę žalą padarė carinės Rusijos 1864–1904 m. taikytas  spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas. Juo buvo siekiama stabdyti tautos brandą, kraštą rusifikuoti ir kolonizuoti, integruoti į Rusijos imperiją. Tačiau caro valdžios užmačios sulaukė atkaklaus pasipriešinimo. Lietuvių liaudis boikotavo brukamus leidinius rusų raidėmis, o knygų leidybą tradiciniu lietuvišku raidynu perkėlė į  Rytų Prūsijos lietuviškąją dalį - Mažąją Lietuvą. Svarbiausiai jų spausdinimo židiniais tapo Tilžė, Bitėnai, Karaliaučius, Klaipėda ir Ragainė. Užsienyje leidžiamos knygos buvo laikomos priešiškomis režimui, jas drausta įvežti. Stengiantis įveikti kliūtis, iš pradžių užsienines knygas pradėjo nelegaliai gabenti pavieniai asmenys, kurių iniciatyva veikiai išsiplėtojo į masinį knygnešių sąjūdį. Vienas pirmųjų nelegaliosios leidybos organizatorių buvo vyskupas Motiejus Valančius, vėliau susiformavo įvairios draugijos ir fondai, XIX a. pabaigoje aktyvią spaudos leidybą pradėjo visuomeniniai politiniai judėjimai, išaugę į tradicines politines partijas. Jų pastangomis gimė religinė, kultūrinė ir politinė periodika. Tautinio sąjūdžio įkvėpėjai ir telkėjai  buvo mėnesininkai ,,Aušra“ ir ,,Varpas“.  Teisėtą lietuvių kovą už savąją spaudą palaikė pasaulio demokratinė visuomenė ir įžymūs mokslininkai.
 
Draudžiamuoju laikotarpiu iš viso pasirodė apie 2000 nelegalių knygų ir 15 periodinių leidinių, neskaitant tų, kurių išėjo tik vienas kitas numeris. Tarp knygų išsiskyrė sumodernėjusio turinio ir formos grožinė, tautosakinė, kultūrinė, visuomeninė ir politinė literatūra, sukūrusi prielaidas tautos politinei brandai ir valstybės nepriklausomybės atkūrimui 1918 m. vasario 16 d.
 
2012 m. gegužės 7 d. pažymėsime 108-ąsias lietuviškos spaudos laisvės sukaktį: datą, kai 40 metų trukusioje kovoje su caro imperija buvo pasiekta pergalė – panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Tai vienos didžiausių mūsų pergalių diena, kurią prisimename ne įstatymų ar vyriausybės įpareigojimu. Galbūt taip yra dėl to, kad dėl jos mobilizavosi, kovojo ir laimėjimą pasiekė visa tauta. Mūsų pasiekimus liudija spaudos draudimo metų nelegaliųjų knygų leidybos apimtis ir turinys, prilygstantis, o dažnai ir pranokstantis kaimyninių tautų šios rūšies vidutinius rodiklius. Knygos buvo mūsų kariuomenė, švietimo ir užsienio reikalų ministerija, gebėjusi tinkamai kalbėti ir atstovauti jų kūrėjui pasaulyje. Mes turėjome nemaža sąjungininkų. Lietuvių kalba ir knyga per tą 40-metį įsitvirtino Europos universitetuose ir intelektualų galvose. Patikimų sąjungininkų buvo ir Rusijoje. Mes juos vertinome, nes žinojome: priešas ir priešo tauta – netapatintini.
 
Draudžiamą lietuvišką spaudą stojo ginti pasipriešinimo sąjūdis, įprasminęs knygnešių epochą. Ją  formavo tautiniai, socialiniai, religiniai ir politiniai interesai, kylantys iš sparčiai modernėjančios tautos pažangos. Knygnešių negalėjo nebūti. Jie tarytum laukė savo valandos. Knygnešystė – ne profesija. Ji buvo sąjūdis nematoma, bet juntama ranka kreipiamas nepriklausomų, kartais valiūkiškų, svetimos valdžios įstatymus neigiančių, rizikuoti ir laimėti pasiryžusių laisvų vyrų. Jie nebuvo įžymūs, nes vardus teko slėpti, bet juos buvo nesunku rasti. Knygnešiai ir jų patirtis tiesė kelią ir 1918-iesiems, ir net 1990-iesiems metams. Knygnešių laikai kaip niekad iki tol įrodė Lietuvos abiejų dalių – Didžiosios ir Mažosios – vienovę. Be Vokietijos valdžioje gyvenusių Mažosios Lietuvos lietuvių ir vokiečių spaudos verslininkų (knygų leidėjų ir prekybininkų) paramos knygnešystė Didžiojoje Lietuvoje nebūtų buvusi galima.
 
Domas Kaunas
Knygotyrininkas, bibliofilas, edukologas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas

Lietuvos leidėjų asociacija

Vokiečių g. 18A, LT 01130, Vilnius
Tel.: +370 6 707 6093
El. paštas: info@lla.lt
www.lla.lt

LLA Nariai