Vilniaus nuopelnai knygos kultūrai

Biblioteka

 
Ir kai gatvė užkopia į kalvą
kur prasideda Polocko traktas
nuo šlaitų atsiveria miestas
prabangiais foliantais bažnyčių
vienadienėm naujųjų rajonų brošiūrom

rodos tūkstančius metų gyvenčiau
šitoje amžinoj bibliotekoj

senas voras tarp knygų lentynų
verpia sunkiai įžiūrimus siūlus
iš jų pelės nuaudžia siužetą
ir nakčia Bernardinų kapuos
varto šiugždančius medžių lapus
atkaklus skaitytojas vėjas

 

Beveik niekada nerašau eilėraščių, skirtų konkrečioms progoms. Šis – išimtis. Parašiau jį prieš keletą metų, kai unikalaus Vilniaus miesto rajono Užupio bendruomenė rengė protesto akciją prieš bibliotekos Polocko gatvėje uždarymą. Man, 11 metų prasimokiusiam Užupyje, ši nedidukė vaikystės biblioteka kėlė suprantamų sentimentų. Nežinau, kas tame name dabar, tačiau tikrai žinau, kad bibliotekos jame nebėra. Bet prisimindamas ilgą ir sudėtingą miesto istoriją esu optimistas, nes knyga bei knygos kultūra Vilniui visada buvo svarbi, o pats miestas per amžius išliko tolerantišku literatūros ir laisvos minties prieglobsčiu.

Kodėl Vilnius turėtų tapti 2015 m. Pasaulio knygų sostine? Peršasi tūkstančiai atsakymų, tačiau traktato apie Vilniaus istorinę reikšmę pasaulio literatūroje bei knygų leidyboje parašyti neįstengsiu. Žinau, miestas jo vertas: Vilnius turi nuopelnų ne tik Lietuvos, bet ir visų kaimyninių tautų knygos kultūrai. Čia veikė pirmoji Rytų Europoje Pranciškaus Skorinos spaustuvė, išleidusi pirmąją knygą rusėnų kalba, čia buvo išleistas Kanizijaus katekizmas, pirmoji latviška knyga. Pirmasis rusų spaustuvininkas Ivanas Fiodorovas, persekiojamas stačiatikių vienuolių perrašinėtojų, iš Maskvos spruko ne kur kitur, o į Vilnių.

Dar XVI a. Vilniuje knygos spausdintos rusėnų, lenkų, lotynų, žydų, latvių ir lietuvių kalbomis, be to, spaustuvių steigimo ir knygų platinimo čia nevaržė jokios išimtinės teisės, ir savo spaustuves stengėsi turėti kiekviena religinė kryptis ir konfesija. Mums, lietuviams, ypač svarbu, kad Vilniuje buvo išspausdinti Mikalojaus Daukšos veikalai – Katekizmas ir Postilė.

Nuo XVI a., nedaug atsiliekant nuo likusios Europos, Vilniuje knygos buvo ne tik spausdinamos, bet ir rašomos, leidžiamos, kaupiamos, ir skaitomos. 1649 m. spalio 27 d. buvo surašytas mirusio Vilniaus pirklio ir burmistro Stepono Lebedžio turtas. Greta jo prekių, drabužių ir kito asmeninio turto surašytos ir knygos. Tame 112 knygų sąraše, greta 5 lenkiškų ir 12 rusėniškų, kitos – senosiomis lotynų ir graikų kalbomis, taip pat lotynų-hebrajų žodynas, graikų-lotynų kalbų žodynas, įvadas į Aristotelio dialektiką ir fiziką, Homero Odisėja, Cicerono Opera omnia, Julijaus Cezario istorija, Skorinos Apostolas, Demosteno sentencijos, Erazmo Roterdamiečio veikalai ir kitos anuomet retos ir brangios knygos. Manau, burmistras tikrai nebuvo vienintelė išimtis tarp miestiečių.

Karaliaus Žygimanto Augusto laikais (XVI a. vidurys) didžiojo kunigaikščio dvaras Vilniaus Žemutinėje pilyje garsėjo pasaulyje ne ragų ar baldakimų kolekcija, o savo šlovinga biblioteka. Joje buvo sukaupta per 4000 tomų, ir ji buvo didesnė už karaliaus biblioteką Krokuvoje.

Šie pastebėjimai – vos keletas iš tūkstančio argumentų, kodėl Vilnius galėtų tapti Pasaulio knygų sostine. Mums tikrai yra ką prisiminti ir apie ką pagalvoti. O šį miestą tikrai galima skaityti kaip knygą, kaip daugybę jausmų, ginčų, aistrų ir sentimentų sukeliantį foliantą. Todėl manau, kad Pasaulio knygų sostinės atsakomybė mums ir pasauliui primintų daugiatautį, margą, unikalų Vilniaus – daugelio tautų literatūros lopšio palikimą, jo reikšmę ir svarbą. 

Antanas A. Jonynas
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas
Poetas, vertėjas


Lietuvos leidėjų asociacija

Vokiečių g. 18A, LT 01130, Vilnius
Tel.: +370 6 707 6093
El. paštas: info@lla.lt
www.lla.lt

LLA Nariai