Vilnius – kultūrų ir kalbų lobynas

Vilnius pirmą kartą buvo paminėtas 1323 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kreipėsi į Vakarų Europos miestus, kviesdamas į Lietuvą vienuolius, riterius ir amatininkus. Ši data žymi ne tik Lietuvos sostinės gimimą. Ji ženklina atskaitos tašką, nuo kurio prasideda, auga ir gilėja europinės kultūros recepcija Lietuvoje. Tos kultūros raidą ženklina kelios svarbios datos. 1387-aisiais karalius Jogaila apkrikštijo Aukštaitiją – tą Lietuvos dalį, kurioje yra Vilnius. 1570-aisiais jėzuitai čia įsteigė kolegiją, po devynerių metų tapusią universitetu. Veikiai susikūrė jėzuitų mokyklų tinklas, traukęs studentus iš viso regiono. Kultūros inovacijos keitė ne tik katalikiškąją, bet ir unitiškąją, protestantiškąją, stačiatikiškąją, karaitiškąją ir judėjiškąją sostinės ir kitų vietovių bendruomenes iki pat tautinių valstybių atsiradimo po Pirmojo pasaulinio karo.

Lietuvoje nuo seno buvo rašoma ir kuriama įvairiomis kalbomis – tiek kontinentinėmis (lotynų, graikų), tiek regioninėmis (bažnytine slavų, rusėnų, lenkų, vokiečių, italų, ispanų, prancūzų, anglų), tiek lokaliomis (lietuvių, latvių, baltarusių, ukrainiečių). Visomis buvo sukurta literatūros kūrinių ir mokslo veikalų, tapusių kultūrinės tapatybės dalimi ne tik Lietuvai, bet ir kitoms valstybėms, kultūrinę savastį grindžiančioms Didžiosios Kunigaikštijos tradicijomis.
 
Vilniuje buvo parengtos arba išspausdintos pirmosios Lietuvoje knygos regioninėmis ir lokaliomis kalbomis. 1522 m. Pranciškus Skorina bažnytine slavų kalba čia išspausdino Mažąją kelionių knygelę. Šis įvykis žymi knygų spausdinimo pradžią Lietuvoje. 1589 m. Vilniuje išėjo eilėraščių rinkinys Sveikinimai šviesiausiajam bei galingiausiajam valdovui Zigmantui III, sudarytas iš kūrinių lotynų, ispanų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų ir lietuvių kalbomis. 1585 m. čia pasirodė šv. Petro Kanizijaus katekizmo vertimai į latvių ir rusėnų kalbas, o 1595 m. – lietuviškas Mikalojaus Daukšos katekizmas.
 
Lietuvos lotyniškąją literatūrą reprezentuoja Mikalojaus Husoviano Giesmė apie stumbrą, Jono Radvano Radviliada, Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio Kelionė į Jeruzalę, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus Lyrikos knygos ir Alberto Kojalavičiaus-Vijūko Lietuvos istorija. Lenkiškąją literatūrą žymi Motiejaus Strijkovskio Kronika, Pranciškos Uršulės Radvilienės dramaturgija, Adomo Stanislovo Naruševičiaus, Juliano Ursyno Nemcevičiaus, Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio, Vladislovo Sirokomlės, Teodoro Narbuto, Česlovo Milošo kūryba. Baltarusiškąją literatūrą ženklina filomatas Janas Čačiotas, Janka Kupala, Aloyza Paškevič-Ciotka, Jakubas Kolasas, ukrainiečių – Tarasas Ševčenka. Judėjų raštijos tradicija pažymėta monumentaliomis Vilniaus Gaono ir Moišės Kulbako figūromis.
 
Su Vilniumi susijęs daugelio lietuvių rašytojų gyvenimas ir kūryba. Šiandien pasaulyje Lietuvos vardą garsinantis Tomas Venclova – irgi vilnietis.

Sigitas Narbutas
Literatūros istorikas, bibliografas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras

Lietuvos leidėjų asociacija

Vokiečių g. 18A, LT 01130, Vilnius
Tel.: +370 6 707 6093
El. paštas: info@lla.lt
www.lla.lt

LLA Nariai