Vilnius kūrėsi ant kalvos – dabar vadiname ją Gedimino, miesto įkūrėjo, kalnu. Lietuvos didžiojo kunigaikščio valia ir pastangomis miestas nusileido nuo kalvos ir ilgainiui pasklido vingiuotomis viduramžių gatvelėmis. Jose kilo šventovės ir vienuolynai, mokslo ir meno centrai, mūrnamiai ir prekyvietės, būrėsi tautinės ir religinės bendrijos. Tarp arba ant gamtinių kalvų kilo kultūrinės, dvasinės žmogaus veiklos kalvos ir pakilumos, svarbios ne tik miestui, bet ir pasauliui.
Ši ekskursija – tai siūlymas aplankyti iškiliausias Vilniaus kultūros pakilumas (Katedros aikštę, Vilniaus universitetą, Šiaurės Jeruzale vadinamą Aušros vartų gatvės atkarpą ir kt.), apžvelgti jų svarbą miesto ir visos Lietuvos gyvenimui ir pabandyti suvokti, kas kuria miesto dvasią, kas lemia jo apibūdinimus – baroko, lenkų romantizmo, tolerancijos miestas.
Bus, be abejo, ir poezijos – šio miesto paskatintų poetinių pakilumų, sudėtų į Vilniaus UNESCO literatūros miesto 2023 m. išleistą poezijos antologiją „Mačiau Vilnių“, gal ir netiesiogiai, patvirtinančią: „Vilnius – peizažas, saulėta gamtos malone apšviestas sielos būvis“ ( Janas Bułhakas); „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“ (Czesławas Miłoszas).