K.A.2.0.2.4.

Knygos apdovanojimai 2024: kaip gyvenome pernai? 

4x5 50

fotografavo Paulius Žižliauskas

Nors 2023 metų nuotaikos, tebeliepsnojant karams, daugeliui įsimins nerimu dėl ateities ir kasdienių dalykų prasmės kvestionavimu, vertingų knygų leidyba nesustojo. Kaip tas lietuviškas literatūrinis pasaulis sukosi pernai? Apie tai diskutuojame su sausio 27 dieną menų fabrike LOFTAS vyksiančio iškilmingo renginio „Knygos apdovanojimai 2024“ komisijos nariais: poetu, vertėju Mariumi Buroku; poete, „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktore Giedre Kazlauskaite; rašytoju, literatūrologu Rimantu Kmita; literatūrologe, Literatūros tarybos prie LR KM nare Aiste Kučinskiene, rašytoju, scenaristu Alvydu Šlepiku ir rašytoja, knygų iliustruotoja, grafikos dizainere, literatūros iniciatyvų organizatore Kotryna Zyle.

 

Kokie praėjusių metų literatūriniai reiškiniai jums paliko didžiausią įspūdį?

Marius Burokas: Didžiausią įspūdį paliko tai, kad jie vis dar vyksta ir jų nemažėja. Jaučiamas tam tikras festivalių sustabarėjimas ir nusidėvėjimas, bet, reikia tikėtis, tai laikina. Man labiausiai patiko MO rengiami poezijos skaitymai, pritraukiantys minią renginys „Kultūros naktyje“, kur teko skaityti ukrainiečių poeziją pliaupiant pragariškam lietui – įspūdinga.

Rimantas Kmita: Man kol kas visi reiškiniai nublanksta prieš karą. Sunku į visa kita žiūrėti rimtai. Viskas būtų įdomu, reikalinga, jeigu ne štai tokia aplinkybė. Kita vertus, karas akivaizdžiai parodo, kad literatūra žmogui ir visuomenei yra gyvybiškai reikalinga net ir karo metu. Deokupuotose teritorijose bibliotekos tampa žmonių susitikimų vietomis, kaip pasakoja poetė Kateryna Michalicyna. O į kaimus atėję rusai šaudo į bibliotekas, turi išimamų knygų sąrašus, naikina ukrainiečių istorijos knygas, politinę, disidentinę literatūrą. Tampa labai aišku, kokie paistalai, kad politika nieko bendro neturi su kultūra. Bet apsisukę vėl kartojam tą patį: priimam rusus į olimpines ir darom daugybę kitų protu sunkiai suvokiamų dalykų. 

Alvydas Šlepikas: Manau, kad per praėjusius metus labai sustiprėjo socialinis, visuomeninis rašytojų veikimas – pirmiausia turiu omeny, žinoma, pagalbos Ukrainai organizavimą. Rašytojai patys vyksta į kovojančią šalį ir veža automobilius, pilnus svarbiausių ten reikalingų dalykų, vėliau autobusais grįžta namo. Tam reikia ne tik noro, empatijos, kovotojų palaikymo, bet ir labai konkrečių, ūkiškų, kartais biurokratiškai sumazgytų reikalų išmanymo, nuolatinio kryptingo darbo. Kitas man svarbus reiškinys – ukrainiečių poetų karo eilėraščių vertimai ir leidyba: pasirodė kelios knygos ir daugybė publikacijų. Tie vertimai, kaip ir baltarusių naujųjų išeivių, pabėgėlių kūryba, kurios taip pat verčiama ir publikuojama kaip niekada daug, daro stiprią įtaką mūsų literatūrai.

Aistė Kučinskienė: Man įsimintiniausios iniciatyvos, rodančios, kad literatūra yra svarbi visuomeninio gyvenimo dalis, prasminga ir reikalinga įvairiose situacijose. Kaip antai Lietuvos rašytojų sąjungos renkama ir pačių rašytojų į Ukrainą vežama parama. Greta to minėtinas dėmesys vertimams iš ukrainiečių kalbos, bendradarbiavimas su rašytojais, vertėjais iš Ukrainos. Arba 2023-iaisiais pasirodžiusios pirmosios lietuviškos knygos lengvai suprantama kalba, kurios, tikėkimės, įvairesnes sociumo grupes paskatins skaityti.

Kotryna Zylė: Mane labai žavi dideli darbai, įveikiami vos kelių juos sumaniusių žmonių rankomis, jų asmenine iniciatyva, dažnai nenusileidžiantys, o kartais ir pranokstantys didelių organizacijų renginius ir projektus. Ne vienas jų šiemet nominuotas. Visų pirma – Lietuvos rašytojų sąjungos paramos Ukrainai akcija, o tiksliau – Donato Petrošiaus, Mariaus Buroko, Lauryno Katkaus ir Alės Mylimienės neblėstantis atsidavimas renkant ir vežant paramą į Ukrainą, taip pat – Eglės ir Roko Kašėtų festivalis „Čiulba Ulba“, 2023-iaisiais čiulbėjęs apie Sigito Gedos kūrybą ir asmenybę, Justino Vancevičiaus ir Jolantos Švedkauskaitės sumanytas ir įgyvendintas vaikų literatūros festivalis Liuksemburge. Neįtikėtini užmojai ir rezultatai. Iš tokių žmonių norisi mokytis, jais galime džiaugtis ir didžiuotis. Įsiminė ne tik renginiai. Didelį įspūdį paliko komiksų dailininkų Linos Itagaki ir Povilo Vincento Jankūno iliustruotų knygų preciziškumas, profesionalumas, šiam darbui skirtas turbūt jokiais honorarais nepamatuojamas laikas.. Ne mažiau žaviuosi tyliu ir kantriu puikių vertėjų darbu, taip pat metų metus brandintų knygų autoriais, darniomis leidyklų komandomis, nuverčiančiomis kalnus, savo profesijai atsidavusiais literatūros kritikais.

Giedrė Kazlauskaitė: Reiškinių būta nedaug, bet šis tas subruzdėjo: surengta redaktorių konferencija „Reda“ (netgi su šiokiais tokiais skandalais, kurie pravertė reklamai). Rašytojų sąjungos fondas visus metus reguliariai rinko paramą Ukrainai, rašytojai patys ją ir nuveždavo. Iš estetinių reiškinių išskirčiau Danutės Kalinauskaitės romaną ir Antano A. Jonyno verstą Liudviko Rėzos akademinį leidimą. Agnės Žagrakalytės „kortelių knyga“ taip pat atkreipė dėmesį savo neįprastumu, tik gaila, kad apie ją daugiausiai girdėjome iš kalbų apie neįvertinimą. Tavo, Jurga, romanas man taip pat svarbus – kaip gebėjimas apimti praėjusius laikus, skirtingų epochų žmones, įdomiai papasakoti apie juos nemažos apimties tekste.

Papasakokite daugiau apie talentų ieškotojus ir metų persikūnijimus – kodėl sugalvojote būtent tokias kintamas 2024 m. kategorijas?

Rimantas Kmita: Abi kategorijos skirtos žmonėms, kurie rodo išskirtinį dėmesį literatūrai, ja gyvena ir ją myli. Vilniaus miestas nebūtų UNESCO literatūros miestas, jeigu jame negyventų žmonės, kurie myli literatūrą ir daro darbus iš meilės, o ne todėl, kad dirba kokioje institucijoje.

Marius Burokas: Norėjosi išskirti ir pažymėti, kokia pagalba literatūros pasaulyje skiriama į jį įžengiantiems, ir parodyti, kokias formas įgauna literatūra, kaip įvairiai ir išradingai ji pritaikoma. Pernai tokių kategorijų trūko.

Giedrė Kazlauskaitė: Kine ir teatre gana dažnai susiduriame su literatūros ekranizacijomis, inscenizacijomis, nors ne visada jos būna vykusios. Norėjome pastebėti tokius persikūnijimus, kurie būtų originalūs ir meniški. „Talentų ieškotojai“ gal skamba kaip televizijos šou pavadinimas, bet iš tikrųjų norėjome atkreipti dėmesį į darbą su pradedančiaisiais autoriais, kuris sudėtingesnis, negu su profesionalais.

Kotryna Zylė: Pradėsiu nuo persikūnijimų, man ši kategorija atrodo labai svarbi, tikiu, kad, būdama kasmetinė, ji paskatintų įvairių sričių kūrėjus atsigręžti į literatūrą, atsispirti nuo lietuvių autorių kūrinių, iš knygų sėklų auginti spektaklius, kino filmus, parodas, koncertus, eksperimentuoti. Tai, žinoma, visad vyko ir vyksta, bet norisi, kad kasmet įvairių sričių kūrėjų bendradarbiavimas vis labiau klestėtų, sproginėtų tarpdisciplininiais fejerverkais. Talentų ieškojimas, skatinimas irgi be galo svarbus, tuo užsiima ne viena organizacija. Aš, kaip vaikų ir paauglių literatūros atstovė, itin džiaugiuosi leidyklos „Alma littera“ tęsiamu paauglių literatūros konkursu, kuris gan stipriai prisideda prie knygų šiai auditorijai egzistavimo. Žinoma, norėtųsi, kad kūrinių būtų daugiau ir žodį „egzistavimo“ galėtume keisti į „klestėjimo“.

Alvydas Šlepikas: Dalis apdovanojimų kategorijų kinta todėl, kad kai kurie literatūros ir leidybos reiškiniai vyksta ne kasmet arba išryškėja ilgesnėje perspektyvoje. Tarkime, talentų ieškotojai, augintojai et cetera neatsiranda per vienus metus, reikia matyti kelerių metų laikotarpį, kad suprastum, jog kažkas sistemingai ir nuosekliai skatina jaunuosius kūrėjus. Metų persikūnijimų kategorijoje pristatyti spektakliai, kino filmai, parodos ar kiti įdomūs literatūros įkvėpti reiškiniai irgi įvyksta nebūtinai kasmet. Vadinasi, kuriais nors metais tiesiog nebūtų ką apdovanoti arba į apdovanojimą pretenduotų neaukštos meninės kokybės dalykai. Kodėl šiemet konkrečiai šios kategorijos yra kintamos? Todėl, kad bediskutuojant, befantazuojant išsigrynino šie du siūlymai ir komisijos nariai tam pritarė.

Koks literatūros kritikos tekstas ar tekstai praėjusiais metais sukėlė daugiausia emocijų? 

Marius Burokas: Turbūt joks.

Giedrė Kazlauskaitė: Man emocijų sukelia tie tekstai, per kuriuos aš pati nukenčiu – gaunu pylos, kodėl spausdinau. Daugelis mėgsta bambėti, kad neturime kritikos, bet kai tik bent šlakelis jos randasi – baisisi ir piktinasi. O jeigu rimtai, kritikos tekstus skaitau ne dėl emocijų, o norėdama pasitikrinti, ar tikrai teisingai supratau perskaitytą knygą ir jos vertę. Šioje kategorijoje gana ryški lyčių disproporcija: dominuoja moterys, nes ne itin lengvas ir apsimokantis tai darbas. Kaip tik už tai jaučiu joms pagarbą. Norėjome išskirti ir netradicines kritikos formas: žaviuosi Ingos Mitunevičiūtės knygų vaikams pristatymais per LRT, Rasos Drazdauskienės ir Ernesto Parulskio radijo laida. Netgi sakyčiau, pastaroji gali paskatinti rašyti detektyvus (lietuviškų vis dar mažai).

Aistė Kučinskienė: Atskiro teksto neįvardyčiau. Bet verta paminėti, kad literatūros kritika, nors būtina gyvybingam literatūros laukui, yra tarsi prabangos prekė. Rimtai recenzijai parašyti reikia, pirma, gebėjimo, mat turi išmanyti literatūros procesus, antra, daug laiko. Palyginti mažai literatūros profesionalų imasi rašyti rimtas recenzijas dėl pastarojo stokos, nes juk tai prabanga – iš recenzijų rašymo, švelniai tariant, nepramisi. Taigi apskritai džiugu, kad vis tiek atsiranda atsakingų ir literatūra suinteresuotų kritikių (-ų).

Kotryna Zylė: Jei atvirai, tiesiog norėčiau nulenkti galvą ir padėkoti visiems vaikų ir suaugusiųjų literatūros kritikams, kurie skiria savo laiką gilindamiesi, rašydami, apžvelgdami knygas. Tiek giliai ir knibiai, tiek lengvai ir patraukliai, bet labai profesionaliai pristatydami jas skaitytojams. Jei kritikų neliktų, jų trūktų kaip priekinio danties burnoje.

Rimantas Kmita: Literatūros kritika pastaruoju metu daug emocijų nekelia. Kasmet kalbam apie tas pačias problemas, kaustančias aplinkybes (asmeniniai kritikų ir rašytojų ryšiai, maži honorarai ir pan.). Kartais kai kas blyksteli socialiniuose tinkluose.
Aistringiausiai turbūt diskutavom apie kalbą, konferencija „Reda“ suteikė galimybę pakalbėti apie redaktorių profesiją ir jų problemas. Man didžiausia – ne kalbos varžymas, nes čia yra asmeninės drąsos ir kūrybiškumo klausimas, bet nerimas, kad redaktorių apskritai gali nelikti. Todėl reikėtų galvoti, kaip stiprinti šios profesijos statusą. O iš literatūros kritikos įsimena tie tekstai, kuriuose juntama kvalifikacija, kurie leidžia pamatyti tai, ko pats skaitydamas nepamatai, nesusieji. Šalia visų kitų lėkštų pristatomųjų tekstų, matai prasmę tokius skaityti. Tokie yra Jurgitos Žanos Raškevičiūtės-Andriukonienės, Neringos Butnoriūtės tekstai.

Alvydas Šlepikas: Kritikos tekstai sukelia kokių nors emocijų tik tuo atveju, kai rašoma ne apie literatūrą, bet apie ją kuriantį rašytoją, pereinama į asmeniškumus, pavyzdžiui, kam nors prikišamos neva nepelnytai gautos premijos (kaip nutiko Manto Toločkos recenzijoje apie Vlado Braziūno kūrybą) ar dar kas panašaus. Argumentuoti, gilūs, įdomūs kritikos tekstai kelia intelektinį smalsumą, skatina sutikti su teiginiais arba ieškoti argumentų, kurie paneigtų tuos teiginius. Dažnai gera kritika paskatina iš naujo perskaityti jau skaitytus tekstus, sudomina nepastebėtais autoriais ar kūriniais. Labai įdomu buvo skaityti Jurgitos Žanos Raškevičiūtės-Andriukonienės kad ir retokai pasirodančius, tačiau įžvalgius, aiškiai suformuluotus, gerai argumentuotus kritikos tekstus „Naujajame židinyje“ ir „Šiaurės Atėnuose“. Beje, atkreipiau dėmesį (gal tai susiję ir su svarbiausiais literatūriniais reiškiniais), kad kritika smulkėja, plinta anotacijos, bet ne recenzijos žanras, o net ir recenzijose dažnai pasitenkinama turinio atpasakojimu. Tai iš viso nesuprantamas dalykas, nes turinį atpasakoti gali ir skaityti pramokęs pradinukas, o mūsų spaudoje tuo užsiima garbingi dėdės ir tetos su aukštaisiais išsilavinimais.

O kaip dėl literatūrinių renginių, knygų pristatymų – kokių bendresnių pastebėjimų apie juos turėtumėte?

Marius Burokas: Jų yra dvi rūšys – arba sėdinčios ir kalbančios galvos, arba per daug ekstravagantiški ir dekadentiški. Vidurio taip ir nebuvo.

Giedrė Kazlauskaitė: Su renginiais būna visaip: arba jie vyksta vienu metu ir turi konkuruoti, arba ateina nedaug žmonių (ypač gaila, jei knyga vertinga). Bendra tendencija – literatai linkę tikėtis dėmesio sau, bet retai kada tuo dėmesiu pagerbia kolegas. Savireklama socialiniuose tinkluose jau kiek pabodusi, tokius skeptikus kaip aš veikia atvirkščiai. Galiausiai vis vien esmė yra knyga, ne renginys; renginiai daugiau byloja apie rašytojų socialumą, galėjimą ir norėjimą ką nors pranešti platesnei visuomenei. 

Kotryna Zylė: Su komisijos nariais kalbėjomės, kad nominacijose sužiba naujienos, ryškūs, tuo metu nustebinę renginiai, nors jie, griausmingai pasirodę, gali ir nebepasikartoti. O štai daugelį metų rengiami festivaliai, susitikimai, lieka šešėlyje, nors jų tęstinumas, sugebėjimas išlikti yra daug didesnė vertybė. Gal kada atsiras kategorija kantriai savo misiją tęsiantiems senbuviams? Tad bent čia pasinaudosiu proga pasakyti ačiū „Paviljono knygų savaitgalio“, „Open Books“, „Poezijos pavasario“, „Poetinio Druskininkų rudens“, „Šiaurės vasaros“, Klaipėdos knygų mugės, Vilniaus knygų mugės, savo kolegų „Vaikų knygų salos“ ir dar daugybės mažesnių ir didesnių renginių organizatorių komandoms, kurios kasmet susiduria su iššūkiu rasti jėgų ir finansų nesustoti, augti ir tęsti savo misijas. Puikūs, puikūs žmonės!

Ką pastebite, žvelgdami į praėjusių metų leidyklų darbą?

Marius Burokas: Leidyklos dirba išsijuosusios.

Alvydas Šlepikas: Susidaro įspūdis, kad išleidžiama vis daugiau verstinės poezijos, tai džiugina.

Giedrė Kazlauskaitė: Vėl išsiskiria mažosios, nišinės leidyklos. Nuostabiai dirba „Aukso žuvys“ ir „Žalias kalnas“ – puikios knygos, estetika, idėjos, santykiai su autoriais, bendradarbiavimas su dailininkais ir pan. Lietuvių rašytojus vis dar labiausiai globoja Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir LLTI. Labai patinka tai, ką daro „Bazilisko ambasada“, „Kitos knygos“, „Odilė“. „Baltas lankas“ išskirčiau už prozos vertimus. Bet tai mano asmeniniai vertinimai, nominacijose atsispindi bendras sutarimas.

Aistė Kučinskienė: Ne tik pernai, bet jau ne vienus metus puikiai darbuojasi mažosios leidyklos („Rara“, „Aukso žuvys“, „Odilė“, „Lapas“ ir kt.). Jų rūpestis visomis knygos atsiradimo proceso grandimis, įskaitant kokybišką dizainą, poligrafiją, galop ir sklaidą, mano galva, apskritai kelia leidybos kokybę ir standartus. Dėl to, tarkime, net ir mokslo monografijų ar studijų nebesinori leisti pilkai ir nuobodžiai. Didžiosios leidyklos taip pat išleidžia puikių knygų, ypač išskirčiau verstinę literatūrą.

Rimantas Kmita: Didelių pokyčių gal nelabai buvo. Vienos dirbo energingiau, kitoms susiklostė labiau eiliniai metai. Pagrindiniai rūpesčiai turbūt išlieka tie patys: augantys kaštai, popierinių knygų skaitytojų skaičius, mažėjantys tiražai. Vis tik auga garsinių knygų paklausa. Pasakojimai persikūnija į kitas formas. Leidyklos ieško naujų būdų telkti skaitytojus. Knygų metinės prenumeratos, sutelktinis finansavimas, kitos galimybės. Bet iš šalies atrodo, kad knygų leidyba tampa vis labiau hobiu, švente, vis mažiau verslu. Gal ir per anksti tokiems apibendrinimams, bet kartais tokios mintys kyla.

Kotryna Zylė: Daug diskutavome, kas nulemia leidyklos įvardijimą „gera“, „išskirtine“. Mano galva, visų pirma tai – drąsa investuoti į svarbias, vertingas knygas, net ir nujaučiant, kad sumanymas gali neatsipirkti, bus „dengiamas“ komerciškai sėkmingesnių lentynų kaimynių. Kitas svarbus aspektas – ryšys, pagarba, dėmesys savo autoriams. Yra leidyklų, vangiai dalyvaujančių išleistų knygų pristatymuose, ne itin suinteresuotų su jais bendradarbiaujančių kūrėjų sėkme, apdovanojimais, sklaida. Norėtųsi, kad tai keistųsi. Paminėčiau, kad komisijos nariai diskusijose pasidžiaugė ne tik mažomis, bet ir didelėmis leidyklomis, kurios, leisdamos komerciškai sėkmingas knygas, nepamiršta ir nišinių leidinių, naujų autorių, atsakingai žiūri į savo misiją. Ir, žinoma, daug lemia leidyklose dirbančių žmonių – komandos narių, vadovų – asmenybės. Kaip stipriai jie ir jos myli savo darbą, profesiją, ar noriai dalyvauja su leidybos industrija susijusiuose renginiuose, visuomeninėje veikloje, ar domisi, kuria pokytį šiame lauke? Turime puikių komandų, kurioms leidyba – daugiau nei darbas.

Kalbino Jurga Tumasonytė