Kaip atrodo praėjusių metų knygų, literatūros kritikos situacija, kaip ją paveikė karas? Apie tai diskutuojame su sausio 22 dieną „Dūmų fabrike“ vyksiančio iškilmingo renginio „Knygos apdovanojimai 2023“ komisijos narėmis – LRT vaikų ir jaunimo turinio vyr. redaktore Aiste Jūre; rašytoja, redaktore, „Auksinės lupos“ 2021 m. laureate Danute Kalinauskaite; poete, „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktore Giedre Kazlauskaite ir literatūrologe, Literatūros tarybos prie LR KM pirmininke Aiste Kučinskiene.
Kokie šiųmetiniai literatūriniai reiškiniai jums asmeniškai paliko didžiausią įspūdį – nustebino, sukėlė prieštaringus jausmus arba, tarkime, nuvylė?
Aistė Kučinskienė: Atrodo, kad prasidėjęs ir tiek ilgai besitęsiantis karas smarkiai paveikė kūrybines aspiracijas, visiems ir visoms buvo nelengva atrasti balansą tarp kūrybinių veiklų ir visa brutaliąja jėga smogusios aplinkos. Kita vertus, literatūra šioje aplinkoje ir padeda išbūti. Manau, kad itin pozityvu, jog šiemet skirta daug dėmesio ukrainiečių literatūrai – organizuoti ne vieni skaitymai, ukrainiečių kūryba verčiama, leidžiama.
Giedrė Kazlauskaitė: Reikšminga pasirodė rašytojų parama Ukrainai – per tris savaites paaukota 31 842,85 eurų. Turint omenyje, kad tam tikra rašytojų dalis patys yra socialiai pažeidžiami. Įvykis, mano akimis, Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygų“ vertimas ir leidyba.
Ne tokios reikšmingos – profesionalų ir mėgėjų kovos socialiniuose tinkluose dėl raiškos kalbant apie knygas: vieniems išaiškėjo kai kas, kitiems niekas neišaiškėjo, bet diskusija prasidėjo. Liūdna Mariaus Ivaškevičiaus dėmesio stokos istorija ir slinktis nuo asmenybės prie asmeniškumų.
Danutė Kalinauskaitė: Didžiausią įspūdį paliko rašytojų bendruomenės reakcija į karą Ukrainoje, ypač kai karo pradžioje medijose jos neva nebuvimas buvo pavadintas „apsišikusių avinėlių tylėjimu“. Rašytojai netyli, verčia ukrainiečių tekstus, publikuoja, palaiko įvairiomis akcijomis, renka paramą, važiuoja, aukoja ir nežada sustoti...
Iš literatūrinių įvykių – taip pat labai lauktas Olgos Tokarczuk grand romanas „Jokūbo knygos“. Teko girdėti apie knygos rengimo virtuvę – keliu kepurę prieš Vyturio Jaručio užmojį ir puikų rezultatą. Dar prie literatūrinių džiaugsmų prišliečiau Rimanto Kmitos „Tūkstantį Sigito Gedos veidų“ ir Agnės Narušytės sudarytą knygą „Lietuvos menininkės“.
Aistė Jūrė: Labiausiai patikusius pasiliksiu nominantų sąrašui. Pasidalinsiu, ko pasigedau. Labiausiai – naujų literatūrinių renginių formatų ir originalių būdų apie juos komunikuoti. Tai ir knygų pristatymai, ir klasikiniai, reguliarūs literatūriniai renginiai. Dažnai juose pritrūksta netikėtumo, pramogos, kad pavadintum tai įvykiu. Nors literatūrinių renginių turime nemažai, bet apie retą norisi iš tiesų pasakyti „maloniai nustebino“. Vis dėlto džiaugiuosi, kad vaikų literatūros pasaulyje vyksta renginys „Vaikų knygų sala“, kurio organizatoriai kasmet atranda, kaip užrašytus pasakojimus perkelti į netradicines erdves ir patirti istorijas prie jų prisiliečiant. Taip pat džiaugiuosi „Knygų starto“ iniciatyva, kuri atsiskleidė visu gražumu 2022-aisiais.
Kaip sekėsi sugalvoti šių metų nominacijas – kokiu principu jas sudėliojote? Kas kėlė daugiausia išbandymų?
Aistė Kučinskienė: Svarbus principas galvojant nominacijas – atsižvelgti į tuos knygų gyvenimo dalyvius, į kuriuos įprastai sutelkiame mažiau dėmesio, ar bent jau neskiriame jiems premijų, prizų.
Giedrė Kazlauskaitė: Buvo linksma ir savaip smagu; retai socializuojamės. Norėjome šmaikščių pavadinimų kiekvienai nominacijai, bet ne viskas pavyko. Pastaraisiais metais patyrėme pandemiją, karą Ukrainoje, sunkmetį... Ir visuomenei, ir literatūrai tai nėra nuostabiausi laikai.
Danutė Kalinauskaitė: Nominacijų kūrimas veikiausiai dar nesibaigęs, tai procesas: kai kas vis dar gryninsis, kai ką kasmet koreguos laikas. Sunkiausia buvo ieškoti gyvo, lakaus, metaforiško, ne valdiško nominacijų įvardijimo. Pagaliau svarbu atrasti nominacijas, kokių neturi kiti apdovanojimai. Bet tikrasis išbandymas, manyčiau, – aprėpti visą literatūros lauką, laikyti ranką ant pulso ir nepražiopsoti ko nors vertingo.
Aistė Jūrė: Be diskusijų su komisijos nariais, nemažai kalbėjomės ir su literatūros lauko aktyvistais bei pačiais leidėjais. Didžiausias išbandymas – nieko nepraleisti pro akis ir atrasti pakankamai nominantų visoms kategorijoms. Kai kurioms iš jų praeiti metai, gaila, buvo sausoki.
Kaip manote, kuo šie apdovanojimai yra svarbūs, turint omenyje, kad per metus uždera ir kitų literatūrinių rinkimų bei apdovanojimų? Ar ankstesnės nominacijos turėjo įtakos dėliojant savąsias?
Aistė Kučinskienė: Tikėkimės, apdovanojimai bus reikšmingi tuo, jog leis pamatyti platesnį knygos darbininkų spektrą, į literatūrinį gyvenimą pažvelgti nesuveržtai, akcentuoti tokius reiškinius kaip, tarkime, „knyga kaip įvykis“, kuriuos daugelis pamatome, bet neturime atskiros progos sutelktai įvertinti.
Giedrė Kazlauskaitė: Nacionaliniai yra nacionaliniai, jie įpareigoja solidumui. Organizuoja Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, prestižą lemia jos asmenybė.
Danutė Kalinauskaitė: Šitie apdovanojimai skirti aprėpti visą knygos kelią, visas jos radimosi grandis, knygą suvokiant kaip visumą, daugelio žmonių darbą. Čia svarbu – be ryškių įvykių, asmenybių, kurios pastebimos ir kitomis progomis, – ištraukti į dienos šviesą nematomuosius. Be jų knyga neišvystų dienos šviesos, nors skaitytojai apie tokius nė nenumano. Visa garbė atitenka autoriui, vertėjui (ačiū Dievui, jo pavardė jau imama rašyti ant viršelio), dar iliustratoriui, bet juk yra ir tie, kurie niekada neatsidurs kitų apdovanojimų akiratyje, na, kad ir tokios pilkos pelės kaip redaktorius ar korektorius.
Aistė Jūrė: Šie apdovanojimai svarbūs todėl, kad orientuoti į žmones, kurie įprastuose mūsų literatūros apdovanojimuose lieka „už paraštės“. Ankstesnės nominacijos, mano manymu, mums didelės įtakos neturėjo, tačiau, be abejo, stiprūs darbai tuo ir pasižymi, kad gali būti įvertinti per skirtingas prizmes.
Ką pastebite atsigręždamos į leidyklų praeitų metų darbo vaisius?
Aistė Kučinskienė: Pastaruoju metu Lietuvoje gausėja mažesnių, nišinių (tik gerąja to žodžio prasme) leidyklų, sukuriančių puikių darbo vaisių. Šių leidyklų populiarumas rodo, kaip skaitantieji išsiilgę literatūros įvairovės, – ir tai džiugina. Norėtųsi pasidžiaugti „Bazilisko ambasada“, svariai prisidedančia prie verstinės poezijos knygų atgimimo.
Giedrė Kazlauskaitė: Kruopščiai dirba daugelis leidyklų, bet ne visų produkcija labai jau palanki nekomercinei literatūrai. Norėtųsi atkreipti dėmesį ne vien į pelną ir kiekybę, bet ir į kokybę. Mano subjektyvia nuomone, didelį proveržį parodė „Aukso žuvys“, „Odilė“, „Rara“. „Baltos lankos“ išleidžia svarbius vertimus, žymių premijų laimėtojus.
Danutė Kalinauskaitė: Didelių leidyklų taktika spausdinti receptų knygas ir pigius meilės romanus, kad galėtų išleisti ką nors vertinga, nestebina ir yra įprasta. Bet labai džiugina mažos leidyklos, kurios daug ko sau leisti negali, tačiau rizikuoja ir susiranda savo nišą, pirmiausia paminėčiau „Odilę“.
Aistė Jūrė: Kadangi aštresniu žvilgsniu stebiu knygas vaikams ir paaugliams, džiaugiuosi, kad mus pasiekia stiprios ir pasaulyje jau įvertintos iliustruotos istorijos. Kartu šiek tiek pasigendu originalių sprendimų ir naujų vardų Lietuvos autorių knygose mažiesiems. Būtų smagu matyti daugiau eksperimentų ir kad leidyklos išnaudotų įvairesnius talentus, kurie gražiai įsilietų į jau atpažįstamą stilių turinčiųjų grupelę. Tik reikia nepamiršti, kad iliustracijos turėtų visų pirma patikti vaikams, ne tik suaugusiems. Akivaizdu, kad kartais sunku atrasti balansą.
Kaip vertinate praeitų metų kritikos situaciją?
Aistė Kučinskienė: Kritika jau ilgai yra savotiška viso literatūrinio vyksmo „podukra“: sunku ja užsiimti (reikalingas geras srities išmanymas, laiko resursai ir kt.), o grįžtamasis ryšys dažnai neatperka pastangų. Ne išimtis ir pastarieji metai.
Giedrė Kazlauskaitė: Manoma, kad kritikos situacija stabiliai bloga jau kokius dvidešimt metų. Bet vis vien yra žmonių, kurie rašo drąsiai ir kritiškai, aiškiai išreiškia aksiologinį vertinimą. Jų esama ir goodreadsuose.
Danutė Kalinauskaitė: Ji nesikeičia metų metais. Visada su ilgesiu prisimenu „Šiaurės Atėnuose“ spausdintas Sigito Parulskio recenzijas – nuo jų pradėdavai skaityti laikraštį. Tose recenzijose į kaulus gaudavo ir gyvieji klasikai, neliečiamieji grandai. Ten nebuvo politkorektiško metodologinių įrankių barškinimo, imituojančio analitiką, užtat visada – pelų skyrimas nuo grūdų, tikras suinteresuotumas literatūra. Pagaliau recenzijos recenzijom, jų, šiaip ar taip, randasi, tegu jas rašo ne kritikai, o įžvalgom apie knygas besidalijantys portalų žmonės, „knygų žiurkės“; labiausiai pasigesčiau profesionalų pastangų akumuliuoti, išryškinti bendresnius procesus ir tendencijas, skerspjūvių, ką moka daryti Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė, Jūratė Sprindytė ir kartais padaro.
Kokią įtaką tiek suaugusiųjų, tiek vaikų knygoms turėjo rusijos pradėtas karas Ukrainoje?
Aistė Kučinskienė: Nuo studijų laikų įstrigo Vytauto Kavolio mintis, kad istoriškai menas dažniausiai klesti prieš ir po baisiųjų kataklizmų. Svarstau, kad savotiška, bent dalinė, pauzė meno lauke pastebima ir šiuo metu.
Giedrė Kazlauskaitė: Bibliotekose pamačiau, kiek nemažai vaikų literatūros turime ukrainiečių kalba. Ukrainiečių literatūros ir publicistikos vertimų gausu kultūrinėje spaudoje.
Danutė Kalinauskaitė: Rusijos karas daug ką pakeitė iš esmės ir keičia toliau. Literatūros lauke kinta proporcijos ir preferencijos – ypač buvusiose sovietinėse šalyse menksta rusų literatūros, įskaitant jos klasiką, mastas. Iš „didžiosios“ ji tampa tiesiog rusų literatūra šalia amerikiečių, anglų, prancūzų ir kitų literatūrų, kurios būdamos didelės niekada nebuvo „didžiosios“, ir tas labai džiugina. Atsiranda tokios knygos kaip A. A. Jonyno išversta ukrainiečių poezijos antologija. Žinoma, rasis naujos konjunktūros – karo apokalipsė, pabėgėliai, etc. – tas neišvengiama, globalūs įvykiai visada paveikia, taip buvo ir prasidėjus pandemijai, kai aktualus ir labiausiai ieškomas tapo Camus „Maras“.
Kalbino Jurga Tumasonytė
